Atidesni Vilniaus knygų mugės lankytojai galėjo pastebėti tokią savitą situaciją: vienu metu prie leidyklos „Tyto alba“ stendo vienas šalia kito stovėjo Sigitas Parulskis ir Rimantas Kmita, jie gausiems gerbėjams dalijo autografus.

Simboliška, kad vasarį perkamiausių grožinių knygų dešimtukų viršūnėje buvo būtent šių dviejų lietuvių rašytojų kūriniai – S.Parulskio esė rinkinys „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ ir R.Kmitos popromanas „Pietinia kronikas“.

Tiesa, „Pietinia kronikas“ – nenaujas kūrinys.

Tai naujas romano, specifine šiaulietiška šnekta pasakojančio praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio gyvenimo nuotykius, leidimas, prie kurio populiarumo, be abejo, prisidėjo neseniai kino ekranus pasiekusi jo ekranizacija (rež. Ignas Miškinis).

Tarp nuotraukos ir teksto

Nors dalį S.Parulskio knygoje „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ sudėtų tekstų rašytojo gerbėjai galėjo ir anksčiau perskaityti kultūrinėje žiniasklaidoje ir dienraštyje „Lietuvos rytas“, knygoje tos pavienės ilgesnės ir trumpesnės esė susiliejo į sraunią upę, nešančią vieningesnį rašytojo pasaulėžiūros laivą, dar papuoštą ir autoriaus nuotraukomis.

Apie ką ši knyga? Žinoma, kad apie žmogų ir gyvenimą, nors pats S.Parulskis stebisi, jog kai kas pamanė, kad apie sapnus: „Ši knyga ne apie sapnus, nors žmonės man pradėjo siųsti sapnininkus, viena moteris net siūlė Sigmundo Freudo veikalą apie sapnus. Jos pavadinimas kilo iš mano nuotraukos, kurioje užfiksavau liūdnai stovintį dviratį, kuris, man taip pasirodė, buvo pasiilgęs prasmingų kelionių.“

[[ge:lrytas:lrytas:37156983]]

S.Parulskis pastaruoju metu išties karštai domisi fotografija – štai galerijoje AP šiuo metu veikia jo nuotraukų paroda. Tad nieko nuostabaus, kad ir knyga ne tik iliustruota rašytojo fotografijomis, bet ir tekstuose narpliojamos vaizdo ir žodžio, šviesos ir tamsos, fotografavimo ir rašymo temos.

„Kartą girdėjau tokį klausimą: kiek mano nuotraukose poezijos ir kiek poezijoje nuotraukų? Tiesą sakant, tai visiškai skirtingi dalykai. Matydamas vaizdą, kuris patraukia mano dėmesį, niekada negalvoju apie jį žodžiais ar metaforomis. Susijungimas, jeigu jis įvyksta, jau būna vėliau, tai yra žiūriu į savo nuotraukas kaip žiūrovas ir aiškinu tai, ką matau, o ne ką norėjau pamatyti ar parodyti“, – vienoje esė rašo S.Parulskis.

Tačiau nereikėtų manyti, kad „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ – vien apie fotografiją. Anaiptol. Greičiau apie viską ir nieką – apie tai, apie ką kalba visos geros knygos.

Vinilo aromatas

Kai kurie istorijos epizodai kartais atrodo lyg sapnas. Reikšmingi praeities reiškiniai užsimiršta, nukeliauja į pasąmonės rūsius, o juos iš tų rūsių ištraukti gali ir knygos. Tokios kaip „XX amžiaus melodija. Vilniaus plokštelių studija 1964–1991“ („Vaga“), atgaivinanti turtingą mūsų muzikinės istorijos laikotarpį – vinilinių plokštelių aukso amžių Lietuvoje, anuomet okupuotoje ir apraizgytoje cenzūros. Perkamiausių negrožinių leidinių dešimtukus papuošusi „XX amžiaus melodija“ – atsiminimų ir istorinių liudijimų apie legendinę plokštelių studiją rinkinys, kurio pagrindą sudaro ilgametės studijos redaktorės, vadinamos studijos siela, Zinos Nutautaitės-Indrikonienės atsiminimai.

[[ge:lrytas:lrytas:35013693]][[ge:lrytas:lrytas:35493964]][[ge:lrytas:lrytas:35974307]][[ge:lrytas:lrytas:36564431]]

„Aš buvau redaktorė – darbininkė, ir mano gyvenimas buvo susietas su vinilu. Kaip dabar juokais sakau – kvepiu vinilu. Taip ir yra. Net studijos bendradarbių vaikai viniliniai – gimę tada, kai jų mamos dirbo studijoje“, – gausiai iliustruotoje knygoje pasakoja Z.Nutautaitė-Indrikonienė. Ji prisimena visą plokštelių studijos istoriją nuo įsikūrimo iki uždarymo. Ta istorija kupina ne tik rutinos, bet ir smagių nutikimų, kuriozų, sovietinio gyvenimo absurdo, kurį knygoje atskleidžia ne tik Z.Nutautaitė-Indrikonienė, bet ir kiti su Vilniaus plokštelių studija susiję asmenys, tokie kaip Laimis Vilkončius, Vytautas Miškinis, Teisutis Makačinas, Giedrius Kuprevičius, Viačeslavas Ganelinas.

[[ge:lrytas:lrytas:37156981]]

„Kartą mano namuose suskambo telefonas, – prisiminė L.Vilkončius. – Skambinantysis prisistatė esąs Panevėžio dramos teatro aktorius ir režisierius Vaclovas Blėdis. Buvau priblokštas, kad skambina „pats Blėdis“. Tuomet jau garsus, pripažintas, talentingas žmogus iš garsiojo Panevėžio Miltinio teatro. Matėme jį spektakliuose, kine, per televiziją. Tik vėliau susivokiau, kad laikydamas telefono ragelį iš karto atsistojau. O režisierius paklausė, ar galėčiau surinkti aštuonių dainuojančių vyrų ansamblį. Jis savo teatre stato Kazio Sajos „Devynbėdžius“, kuriems muziką sukūrė G.Kuprevičius.

Įrašas vyks Vilniaus plokštelių studijoje... Spektaklio režisierius ir kompozitorius buvo pasiruošę užtrukti iki paryčių, o mes įrašėme per porą valandų. Visi gavome po 5 rublius honoraro. Man tai buvo pirmasis gyvenime užmokestis už muzikavimą.“

Tarp perkamiausių vasario mėnesio knygų – susapnuotas kelias ir vinilo aromatas