1953 m. baigęs Maskvos M.Gorkio literatūros institutą, A.Čekuolis vienuolika metų dirbo žvejybos laivuose, kuriais apkeliavo daugybę pasaulio jūrų ir uostų.
Vėliau laimingo atsitiktinumo dėka jis tapo ir šešiolika metų dirbo Maskvos naujienų agentūros korespondentu Kanadoje, Portugalijoje bei Ispanijoje.
1986–1992 metais A.Čekuolis, dirbdamas vyriausiuoju redaktoriumi laikraštyje „Gimtasis kraštas“, sugebėjo išgarsinti leidinį, iki jo buvusį gana kuklų. Vėliau šis literatas tapo laisvu žurnalistu.
A.Čekuolis apybraižas pradėjo spausdinti dar 1947 metais.
Anuometiniame interviu A.Čekuolis atskleidė ne vieną įdomią detalę apie save, savo charakterį ir gyvenimą.
* * *
– Gyvenime turite išties daug veiklos. Kaip randate laiko rašyti prozą?
– Kai norisi rašyti, laiko atsiranda. Tik man labiau patinka gyventi. Aš labiau mėgstu gyventi apysakoje nei ją rašyti. Labiau esu veiksmo žmogus negu kontempliavimo.
Kodėl aš į „Vyriškus žaidimus“ sudėjau sovietiniais metais rašytus apsakymus? Pirmiausia, kad sau priminčiau tą gyvenimo būdą ir tematiką. Juk man pavyko išmanevruoti ir apsieiti be socrealizmo.
– Kokius savo gyvenimo epizodus pavadintumėte įdomiausiais, reikšmingiausiais?
– Kai buvau gal penkerių, motina mane pasiuntė į vaistinę už kelių kilometrų. Ši kelionė man tapo pirmuoju didžiuliu žygiu. Tai prisidėjo prie pasitikėjimo savimi ugdymo.
Didžiųjų trėmimų laikais man pavyko peršokti vieną gimnazijos klasę ir išvykti studijuoti į Maskvą. Tai netiesiogiai išgelbėjo visą mūsų šeimą nuo ištrėmimo į Sibirą.
Svarbus ir pirmas išplaukimas į jūrą iškart po studijų. Man pavyko įveikti biurokratijos labirintus ir pakliūti į laivą. Po to praplaukiojau net vienuolika metų ir netgi buvau bocmanas.
Kartą mes buvome išsiųsti žvejoti prie Kubos krantų. Man tada teko mokyti kubiečius žvejybos amato.
Kubiečiai nemokėjo jokios kitos kalbos, išskyrus ispanų. Nežinau, ar per tris su puse mėnesio man pavyko išmokyti juos gaudyti žuvį, bet man iš jų per tą laiką pavyko išmokti ispanų kalbą.
Susiję straipsniai
Tada tapau kranto darbuotoju – vertėju. Tai man padėjo gauti darbo užsienyje patirties, kuri vėliau labai pravertė, kai dirbau naujienų agentūros korespondentu Kanadoje, Portugalijoje, Ispanijoje.
Kas dar? Nors esu labai gyvo, spurdančio charakterio, būdamas stresinės būsenos imu jaustis ir elgtis tarsi sulėtintame kine.
Tai aš perėmiau iš motinos vieno gaisro metu.
Ji iš lempos netyčia apsipylė benzinu ir užsidegė. Tada lėtai apsidairė, netoliese pamatė kailinius, apsigaubė jais, krito ant žemės, aš kritau ant jos. Taip mums pavyko užgesinti liepsną.
Kartą man valgant grikius ėmė skęsti mūsų laivas.
Aš nepuoliau į paniką, o toliau neskubėdamas valgiau grikius, nes žinojau, kad tuščiu skrandžiu man bus daug sunkiau išsigelbėti.
Nors laivas nenuskendo, aš tada atradau anksčiau minėtą savo charakterio savybę.
– Kas yra vyriški žaidimai?
– Visada sakiau, kad vyras turi būti vyriškas, o moteris – moteriška. Man tai atrodo ir estetiška, ir natūralu.
Man buvo smagu žaisti kartais gana pavojingus žaidimus ir rašyti apie tai. Ši knyga, šiaip ar taip, yra apie mane.
Daugelis apsakymų parašyti galbūt ne visai tiksliai apie tai, kas buvo, o apie tai, kas galėjo būti.
Daug kam gali pasirodyti, kad šioje knygoje yra nemažai primityvių dalykų. Sutinku, kad joje išties yra daug primityvizmo, panašaus į Jacko Londono.