Bibliotekos, kuriai J.Šikšnelis daug metų vadovavo, kieme pasodinta jam skirta eglaitė.
Atgaivino prelato bylą
Paskutinysis J.Šikšnelio romanas „Tiesos momentas“ – intriguojantis bandymas kitokiom spalvom nušviesti tarpukariu Lietuvą sudrebinusią skandalingą prelato K.Olšausko (1867–1933) bylą, kai jis buvo apkaltintas meilužės nužudymu. Narpliojamos ir dvasininko mįslingos žūties peripetijos.
Autorius nesplepia savo simpatijų romano herojui – remdamasis autentiškais šaltiniais, teigia, jog abejonių nekeliančių K.Olšausko kaltės įrodymų nesurinkta – tyrėjams esą pristigo tvirtų ir nepaneigiamų argumentų, jį teisė tendencingai nusiteikę juristai, liudininkų parodymai nepatikimi. Politinė to meto situacija irgi nebuvo palanki aktyviam visuomenės veikėjui, kunigui.
Supynęs tikrovę ir nebūtus įvykius J.Šikšnelis varijuoja dvasiškio gyvenimo, jo veiklos faktais, ano meto aplinkos detalėmis. Jo išgalvoti siužeto vingiai ir personažai nukelia į praslinkusį laikmetį, Rašytojui išradingai nardant tarp praeities ir dabarties, sekant, fiksuojant, kritiškai analizuojant K.Olšausko ir jo kaltintojų veiksmus, nušvinta tiesos momentas – prelatas nuteistas nekaltai.
Romane – tiesos paieškos
„Šio romano nevertinkime kaip išteisinimo, nes tai grožinė literatūra. Rašytojas gina, jo manymu, neteisingai apkaltintą kunigą. Primena, jog valdžiai piktnaudžiaujant savo galiomis ir įtaka, net tvirčiausio stuburo žmonės gali virsti įvairių manipuliacijų aukomis“, – pristatydamas J.Šikšnelio kūrinį pastebėjo rašytojas Vytautas Čepas, prieš kelerius metus ir pats išleidęs dokumentinį kriminalinį romaną „Siena“ apie kalėti iki gyvos galvos abejotinai nuteistus asmenis.
Literatūrologas Marijus Šidlauskas pažymėjo, jog J.Šikšnelio romanas „Tiesos momentas“ parašytas lengvai skaitomu stiliumi, jam būdinga kiek šiurkštoka kalba: „Charakteriai ryškūs, įsimenantys, siužetas atitinka detektyvo žanrą – painus, nenuspėjamas, įtemptas. Beletristo nuomonė gali gyvuoti, tapti „autorine tiesa“, niekam neuždrausta ieškoti kitokių variantų“. Savo romane J.Šikšnelis prelato K.Olšausko gyvenimą sudėliojo kaip spalvingą mozaiką iš tikroviškų faktų ir vaizduotės impulsų, kuriuos būtų sudėtinga paneigti, nes jau nebeįmanoma visko patikrinti. Pats autorius savo kūrinį saliamoniškai pavadino „versijų romanu“.
Biblioteka – kaip šventovė
Po bibliotekininkystės studijų Vilniaus universitete atvykęs į Klaipėdą J.Šikšnelis apskrities bibliotekoje dirbo metodininku, bibliografu, vėliau – direktoriumi. Jo pastangomis ši įstaiga rekonstruota, paversta ne tik knygų saugykla, bet ir šiuolaikišku kultūros centru.
„Bibliotekoje kiekvienas lankytojas atranda savo orbitą – vienas čia sprendžia kryžiažodžius, kitas rieškučiomis semia mokslo žinias, trečias prasiblaškymui arba ieškodamas vilties skaito meilės romanus, ketvirtas, išmoningai sulaužęs kompiuterines apsaugas, naršo draudžiamuose tinklalapiuose, dar kažkas ateina į pasimatymą. Tai erdvėje knygai, žmogui ir jo minčiai“, – taip bibliotekos veiklos esmę ir prasmę kažkada apibūdino J.Šikšnelis.
J.Šikšneliui visada rūpėjo naujovės, jo iniciatyva bibliotekoje įkurta meno galerija, kultūrai panaudotos ir kitos erdvės. Iš Vokietijos atkeliavo išeivių sukauptas unikalus Adm archyvas, užmegzti ryšiai su Lenkijos bibliotekomis, Nidoje įkurtas tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras. Naują priestatą papuošė saulės laikrodis, atidengtas paminklas kalbai su pamirštų žodžių galerija.
Rašytojos Ievos Simonaitytės, kurios vardu pavadinta apskrities biblioteka, literatūrinė premiją, irgi priskiriamama šviesioms J.Šikšnelio iniciatyvoms. Ji kasmet teikiama Mažosios Lietuvos praeitį, kultūros tradicijas, paveldą savo kūryboje įtaigiai pavaizdavusiems menininkams. Bibliotekos svečiai kiemelyje gali prisėsti ant mažlietuvių krašto metraštininkės vardininio suoliuko.
Kūrėją primins žaliaskarė
Iš Švendubrės kaimo (Druskininkų savivaldybė) kilęs J.Šikšnelis literatūroje debiutavo 1991 metais, išleidęs apysakos ir novelių knygą „Štilis“. Vėliau Raigardo Dubrės slapyvardžiu parašė devynis detektyvinius romanus, pirmąjį internetinį romaną „Kartą pasienyje“. Už romaną „Kryžiau žalio medžio“ apdovanotas Žemaitės ir I.Simonaitytės literatūrinėmis premijomis.
Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui vadovavęs J.Šikšnelis parašė keliolika įvairaus žanro prozos kūrinių, jo knygos verstos į rusų, lenkų, slovėnų, anglų, kitas užsienio kalbas. Detektyviniai kūriniai įvertinti Vidaus reikalų ministerijos premijomis. Dar vienas jo pomėgis – skulptūra.
Nebūdamas profesionalas, bet nuo jaunystės drožinėjęs medį, kalinėjęs akmenį bibliotekininkas paliko ištisą galeriją įdomių, meniškai vertingų skulptūrų. Surengė pusšimtį parodų Lietuvoje ir užsienio šalyse. Jo kūriniai puošia ir Klaipėdos apskrities bibliotekos erdves.
J.Šikšnelio darbus tęsianti bibliotekos vadovė Laura Juchnevič Šimkevičė prisiminė jo rūpesčiu Skulptūrų parke atstatytą mecenatų pirklių Gerlachų paminklą, parašytą bibliotekos istoriją „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo“ – kūrybiškai perteiktą liudijimą ateities kartoms.
Atminimo vakare dalyvvo rašytojo našlė Teresė Šikšnelienė, ištraukas iš paskutiniojo jo romano skaitė aktorė Virginija Kochanskytė. Pagerbdami ilgametį Klaipėdos apskrities bibliotekos vadovą bendradarbiai kiemelyje netoli šimtamečio ąžuolo pasodino jam skirtą eglaitę.