Pamatęs, kad ateina rusai, kaipmat pritūpiau. O dar vakar vaipiaus: „Tu, ruskeli, pulsi, visas susikulsi...“

– Dabar pasivaipyk! – niūkinu save.

Susikaupiu: „Tu... ru rūū... ūūūūū...“

Rusai žvangina ginklais ir juokiasi.

Norint viską blaiviai įvertinti, reikia alaus. Bet visur spūstys! Net iš savo kiemo negaliu išsukti. Žmonos mersas pritrėškęs manąjį. Keturi sūnūs, sukrovę mano turtą į keturis sunkvežimius, – tie išsipūtę nelenda pro vartus. O čia dar kaimynas griauna mūsų nekilnojamąjį ir krauna į priekabą. Rusui ne ką beliks griaut.

Prisiminiau kinų išminčiaus žodžius: „Reikia išeit iš komforto zonos.“ Na, išėjau. O kur toliau?

Jei sutikčiau tą kinivarpą, tuoj parodyčiau rusams...

Pagaliau maniškiai išsprūdo iš kiemo. Tarpuvartėj sūnūs pasuko Australijos pusėn, žmona – Kalifornijon. Bet pažadėjo reikšt didelį susirūpinimą.

– O ką man daryt? – veblenu.

– Kovot iki galo! – ragina sūnūs.

A kodiel vienam?

– Tai jūs, tėvai, padirbot tokią pasaulio tvarką. Mes, vaikai, niekuo dėti.

– Pirmyn, Juozai! – kukština ir žmona. – Didžiuojuos tavim ir bučiuo...

Jų balsai dingsta už posūkio. Lieku išsižiojęs.

– Einam kolaboruot! – šūkteli kaimynas.

Gera mintis! Bet ar ruskis supras, kad aš kolaboruoju, o ne šiaip einu?

– Esu negražiai parašęs...

[[ge:lrytas:lrytas:37201175]][[ge:lrytas:lrytas:37318443]][[ge:lrytas:lrytas:37414728]][[ge:lrytas:lrytas:37862381]]

Anas numoja kūju.

– Ruskis neskaito lietuviškai.

– Tu gi jiems išvertęs paskaitysi.

– Tas tai teisybė...

Susigėdęs kaimynas nusigręžia ir vėl ima daugiaaukštį griaut.

O į mano butą – žiū! – jau ropščias parazitų porelė...

– Iš Skouda biegam, – pasakoja. – Plungė nepriima. Telšiai irgi atmušė...

Pro kitą langą lenkai belipą...

– Mes be Vilniaus nenurimsim!

– O mes, vilniečiai, nenurimsim, kol nepabėgsim iš Vilniaus. Pirmyn!

Stabteliu. Ar aš koks pabėgėlis? Aš!..

[[ge:lrytas:lrytas:38358821]]

Ūmai virš galvos man pakimba dronas ir ima kraipyti žnyples. Prisimenu vakar rašęs: „Tupi dronas ant tvoros, nenulaiko uodegos.“

Nagi, dabar parašinėk!

Imu bėgti. Gėda! Bet nelabai. Kiti, matau, irgi skuodžia – ministrai, generolai...

Dronas vejas, bet aš greitesnis. Vingiais kaip zuikis, šuoliais kaip stirna!.. Tik kur man bėgt? Į Alytų? Ar ten yra gerų būstų? Vilniečiai negyvens pigiuose alytnamiuose!

Tai gal į Marijampolę? Ten platesnės trobos...

O jei pakliūsiu pas buožes ir lieps man bandą ganyt?

Rusas anuos išbuožins, o mane, kaip samdinį, paskirs kolkozo pirmininku.

O jei vėl grįš lietuvis? Pirmininką – paukšt...

Atsitrenkiu į traukinį... Tai išmanusis „Talin–Berlin“, taikos rėmėjų dėka prailgintas tiek, kad pirmas vagonas Berlyne, o paskutinis Taline. Pats traukinys nejuda, bet estai eina iš vieno vagono į kitą ir gan sparčiai artėja prie sienos.

Spraudžiuos vidun... Vagonai gyvuliniai, bet paėjęs į vakarus randu ir vagoną-restoraną. Dabar jau galima ir atsipūst. Dairaus pro langą... Dronas gerokai atsilikęs. Bet vis tiek apninka neramios mintys.

Ką NATO veikia? Ar jau aktyvavo penktąjį straipsnį? Kad permainų nematyt! Prisimenu, kai aš aktyvuodavau penktą butelį...

Rusai penktąją koloną aktyvuos greičiau.

O kad rusai mėgsta viską griaut – turbūt sugriaus ir antrąją pensijų pakopą?

Nors pensininkams labiau rūpi kitkas. Jei rusas bus gudrus, tai pirmiausia išnaikins savitarnos kasas ir šitaip užsitikrins senolių paramą.

O kaip rusas elgsis su nekilnojamojo turto mokesčiu? Jei susprogdins Mokesčių inspekciją – gal visi mokesčių mokėtojai stos ano pusėn?

Bet man užvis smalsiau: jei Lietuvoj bus įkurta darbininkų ir valstiečių valstybė, ką darbdaviai ten veiks?

[[ge:lrytas:lrytas:38358822]]

Ateis buvęs darbdavys pas darbininką darbo prašyt, darbininkas lenks pirštus.

– Tam davė darbą, tam davė, anam irgi davė...

Darbdavys nulenks galvą:

– O šitam?

Darbininkas kaukšt veržlėrakčiu.

– Tram pam pam!

Žinia, kultūringesnis šaltkalvis gal pasilenkęs ir pasiūlys:

– Papūsk man už minimumą.

O kai ateis buvęs bankyrius pas valstietį pinigėlių kaulyt, valstietis mostels šakėm.

– Eik, išgama, bankomato ieškoti. Gal tas tau pakraus.

O į bankomatą valstietis dar iš vakaro mėšlo prikrovęs...

Bet kaip man pačiam apsikuopti?

Ak, ir kam aš visokias durnystes rašiau? Pūtiną pūtvėla vadinau... O va šiandien savaime gimsta kitoks titulas: „Pūtinisimus“.

Tik va tas „pū“ nerimtas... Lyg „pupu pupu klepu kle...“

Ūmai švyst mintis: o jei P apskardint? Pagrindą užapvalint?

„Būtinisimus!“

Nukaistu ligi žemės. Kaip didingai, prasmingai skamba! Vos išgirdę visų kraštų žmonės supras būtinybę rinktis būtybę iš vienos galimybės...

Tai gal teisingais kūriniais dar galiu išpirkt savo kaltę?

Apsigraibęs randu kišenėj popiergalį, pieštuką... Įdėmiai nužvelgiu horizontą:

„Jau ruskelis, vėl atkopdamas, budina svietą,

Ir Europos visus triūsus pargriaudamas juokias...“

Gerai, bet... Tas „atkopdamas“ visos divizijos tempą stabdo! Žodžiai turėtų kaip dronai skrist. Tvirčiau spūsteliu pieštuką, ir tas nulekia net pazvimbdamas:

„Eina garsas rusų žemės –

Rengias mus vaduoti!“

Mūzos kad plazda sparneliais – vėsina įkaitusį pieštuką. Jaučiuosi lyg būčiau koks Liaudies Gira ir tvirtai tikiu, kad mano vardo gatvės jau tiesiamos visuose Europos miestuose.

Pieštukas pastrykt į priekį:

„Kaip sutiksim dieną X? –

Oi ne vienas apsišiks!“

[[ge:lrytas:lrytas:38478054]]

Traukinys ūkteli ties posūkiu, ir įkvėpimas nutrūksta.

Trumpai, bet gerai! Durnajevskis sukurs muziką, o Raudonosios armijos daunų ir šūkių ansamblis pasileis per bonas, lisabonas...

Traukinys kresteli, ir aš ūmai pabundu savo namuos, savo lovoj...

Tai viską tik sapnavau? Bet koks baisus sapnas! Ir koks netikroviškas! Negi aš imčiau nuo ruso bėgt? O rusą šlovinančias eiles rašyt? Niekados! Tikrovėj aš stverčiau į rankas ginklą ir niekam o niekam nepasiduo...

Čia staiga lūžta kambario durys ir vidun įsiveržia Amerikos jūrų pėstininkai. Būrio priekyje mano žmona jūrų velnio skafandru.

– Na! – rikteli.

– A... – žiovauju. – Rusai nepuola?

– Kaipgi nepuls! – vaipos maniškė. – Per tris dienas užėmė Lietuvą. Bet Trūmpas supyko ir užbaigė karą per 24 valandas.

– Tai viskas gerai?

– Ne visai.

Žmona sviedžia ant grindų purvinus popierius. Matau, kad ten mano eilės, traukiny rašytos.

– Kolaboruojam? – klausia.

– Šiek tiek, – muistaus. – Laisvalaikiu vis tiek nier ką veikt. Žvejoti nemėgstu...

Žmona rūsčiai žiūri į mane. Lėtai kelia vamzdį.

– Tau galas.

Aš daug panašių scenų matęs amerikoniškuose filmuose, tai atsakau kaip kine:

– Tu darai didelę klaidą! Tu ne viską žinai!

– Klaupkis.

Dairaus pro langus. Jeigu aš filme, tai paskutinę akimirką turėtų įsiveržti mano draugai ir anuos nuginkluoti. Bet nieko nematyt! Reikia suktis pačiam.

– Esant reikalui aš mokėčiau ir į kitą pusę pakolaboruoti, – sakau. – Aš gabus! Galiu į abu galus...

Suklupęs spaudžiu pieštuką:

„Tu mums esi šviesiausia – per amžius būk šalia!

Amerika pirmiausia – vai lylia lylia lia!“

Žmona braukia ašarą. Paskui užkemša vamzdį sūriu.

[[ge:lrytas:lrytas:38478056]]

Paskambinsiu Trūmpui.

Girdžiu, kaip jie burbuliuoja verslakalbe. Oi neramu!

Bet žmona atsigręžia į mane jau su šypsena.

– Viskas gerai, – sako. – Donaldui patiko tavo eilės. Net kultūros meistru pavadino! O vakare kviečia į Baltuosius rūmus. Reiks prašymą rašyt.

– Mielai! – šūkteliu. – A ko prašyt?

– Na... Prašau priimti Lietuvą į Amerikos valstijų šeimą... Ar panašiai. Tik pirmiau snarglį nusivalyk.

– O tu gal ta proga raugintų kopūstų išvirtum...

Žmona sukas virtuvėj. Aš staipaus priešais veidrodį.

Gyvenimas gražus!

Juozas Erlickas. Ar po Joninių ims trumpėti ir dienos X? (1)