Panašu, kad yra daug žmonių, kuriems vis labiau įgrysta modernybės grimasos, jei jie renkasi skaityti kūrinius, vaizduojančius laikus, kai nebuvo dronų, feisbukų, išmaniųjų telefonų, net televizorių.

Juk išties smalsu, nuo ko anuomet svaigdavo žmonės, dar neišsiugdę įpročio nunarintomis akimis žvelgti į rankoje laikomą ekraną.

Elizos Orzeszkowos romanas „Prie Nemuno“ („Alma littera“), liepą figūravęs tarp perkamiausių grožinių knygų, būtent toks, leidžiantis pakelti akis į laikus, kai svaigulį keldavo upe be paliovos šniokščiantis vanduo ar sugebėjimas atpažinti ir įvardinti kelis šimtus augalų, kai svaigindavo prisilietimai, akių kontaktas, gal ir operetiškai perdėtas, bet su didžiuliu rūpesčiu ir meile tariamas žodis.

Gamta ir meilė

Pasak romano vertėjo K.Uscilos, Gardino apylinkėse gyvenusi E.Orzeszkowa buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės tautų išsivadavimo iš carinės Rusijos okupacijos 1863 metų sukilimo dalyvė. Ji, karšta tėvynės patriotė, išsivadavimo iš carinės priespaudos šalininkė, ėmėsi kilnios misijos – sukilimo 25-mečio proga sukurti jam rašytinį paminklą, pagerbti sukilimo aukas, gaivinti patriotiškumą, pasipriešinimo okupantui dvasią. Tuo paminklu tapo lenkų kalba parašytas giminių epas „Prie Nemuno“, dienos šviesą išvydęs 1888 metais.

[[ge:lrytas:lrytas:38939419]]

Galima pridurti, kad E.Orzeszkowos kūryba mums, lietuviams, jau pažįstama. Iš jos galėjo mokytis Žemaitė, Šatrijos Ragana, o ypač Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1958 m. „Prie Nemuno“ jau buvo išverstas, bet, pasak K.Uscilos, tame vertime būta netikslumų, kuriuos jis stengėsi ištaisyti. Kauniečiai tikrai yra žingsniavę E.Ožeškienės gatve, o istorija besidomintys vilniečiai žino, kad dabartinė V.Kudirkos aikštė iki 1945-ųjų vadinta rašytojos pavarde.

Romane vaizduojamas bajorkaimio gyvenimas – XIX a. antrosios pusės Lenkijos ir Lietuvos kelių kartų bajorų buitis ir jų santykių istorijos. Pasakojimas gana idiliškas, o tą idiliškumą iliustruoja kad ir personažų santykis su alkoholiu. „Pas mus nėra girtuoklių, nėra nei jokios paleistuvystės, nei vagysčių. Trobą nors visai dienai galima palikti atlapą, ir niekas nė anglies iš krosnies nepaims“, – ištaria vienas herojus.

[[ge:lrytas:lrytas:36564431]][[ge:lrytas:lrytas:36772341]][[ge:lrytas:lrytas:37385889]]

Nors romane keliose vietose užsimenama apie saikingai skanaujamą alų ir midų, apie kelias degtinės varyklas, apie sprendimą uždaryti smukles, kuriose valstiečiai daro gėdą, akivaizdu, kad autorė siekė vaizduoti gyvenimą, kuriame svaigina kitkas – gamta ir meilė.

Svaigalai ir humoras

„Alkoholio vartojimas, galima sakyti, yra universalus, – vienoje perkamiausių negrožinės literatūros knygų „Trumpa girtuoklystės istorija“ („Tyto alba“, vertė R.Dirgėlė) teigia Markas Forsythas. – Beveik visos pasaulio kultūros vartoja vienokį ar kitokį alkoholį. Atsisakiusieji girtauti, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos ir Australijos čiabuviai, buvo kolonizuoti tų, kurie alkoholio nevengia.

[[ge:lrytas:lrytas:38939418]]

Visais laikais įvairiuose kraštuose girtavimas buvo vertinamas skirtingai. Girtavimas galėjo reikšti šventę, ritualą, progą pasimojuoti kumščiais, būdą priimti sprendimus arba sutvirtinti sutartis – priežasčių galima rasti tūkstančius. Štai senovės persai prieš priimdami politinius sprendimus rūpimą klausimą aptardavo du kartus: vienąsyk išgėrę, antrąsyk – blaivūs. Sprendimas būdavo priimamas tada, kai abiem atvejais jis būdavo toks pats.

Ši knyga – būtent apie tai. Ji ne tiesiog apie alkoholį, o apie žmonių pomėgį svaigintis, alkoholio spąstus ir dievus. Nuo šumerų alaus deivės Ninkasi iki 400 girtų Meksikos triušių.“

M.Forsythas – britų žurnalistas, rašytojas ir tinklaraštininkas, baigęs Oksfordo universitetą. Parašė kelias populiarias knygas apie žodžių etimologiją, Kalėdų papročius ir knygynus. „Trumpa girtuoklystės istorija“ – pirma į lietuvių kalbą išversta jo knyga.

[[ge:lrytas:lrytas:37847637]][[ge:lrytas:lrytas:38137634]][[ge:lrytas:lrytas:38541298]]

„Deja, turiu pripažinti, kad nelabai žinau, ką reiškia svaigintis. Toks apie girtuoklystės istoriją rašančio žmogaus prisipažinimas tikriausiai gali nuskambėti keistai, kita vertus, knygynai liktų tušti, jei rašytojai dėl tokių smulkmenų kaip, tarkime, nepakankamos žinios nuspręstų neberašyti knygų“, – įžangoje šypteli autorius, to šmaikštumo, savotiško humoristinio svaigulio nevengiantis kone kiekviename puslapyje.

Jau iš knygos pavadinimo aišku, kad joje pasakojama apie ilgaamžį žmonijos romaną su alkoholiu, – nuo pirmykščių klajoklių, šumerų, egiptiečių, kinų, senovės graikų iki šių dienų, nuo primygtinio raginimo svaigintis iki griežto alkoholio draudimo. Ką ir kiek žmonės gėrė? Kas ir kodėl girtuokliavo? Kodėl graikai tik įkaušdavo, romėnai prisigerdavo kaip pėdai, o Laukinių Vakarų salūnai niekada nebuvo tokie, kokie rodomi filmuose? Kodėl egiptiečiams alkoholis reiškė seksą, o seksui buvo būtinas alkoholis?

Skaitydami „Trumpą girtuoklystės istoriją“ sužinosite daug nenaudingos informacijos, bet skaitytojai liktų be knygų, jei jose ieškotų vien naudos.

Tarp perkamiausių liepos mėnesio knygų – leidiniai apie svaigulį