Prieš savaitę pasaulį apskriejo žinia, kad Nobelio literatūros premija skirta 71 metų vengrų rašytojui L.Krasznahorkai, tokių ir į lietuvių kalbą išverstų romanų kaip „Šėtoniškas tango“ ir „Priešinimosi melancholija“ (abi vertė Vitas Agurkis, išleido „Kitos knygos“) autoriui.
Apdovanojimas L.Krasznahorkai atiteko „už įtaigią ir vizionierišką kūrybą, kuri apokaliptinio teroro akivaizdoje dar kartą patvirtina meno galią“. Jis – antrasis vengrų rašytojas, pelnęs garbingiausią pasaulyje apdovanojimą. 2002 m. Nobelio literatūros premija buvo skirta Imre Kerteszui.
„Naujasis laureatas – įtaigių epinių kūrinių autorius, tęsiantis Vidurio Europos literatūros tradiciją, kuri prasideda nuo Franzo Kafkos ir tęsiasi iki pat Thomo Bernhardo“, – pridūrė Nobelio literatūros premijos skyrimo komitetas.
Premija jam bus įteikta gruodžio 10-ąją, A.Nobelio mirties dieną, Stokholme rengiamoje ceremonijoje.
Žinia apie apdovanojimą L.Krasznahorkai užklupo Frankfurte, kur jis viešėjo pas draugą ir greičiausiai ruošėsi dalyvauti spalio 15–19 d. vykstančioje Frankfurto knygų mugėje. Viešumos vengiantis ir interviu retai duodantis rašytojas buvo įrašytas į šio renginio programą, bet pasirodžius informacijai apie Nobelio premijos skyrimą atšaukė savo dalyvavimą šiame renginyje.
L.Krasznahorkai viename interviu yra prisipažinęs, kad niekada nesijautė patogiai kalbėdamas apie savo kūrybą ir kad nelaiko savęs literatūrinio gyvenimo dalimi: „Rašymas man yra visiškai privatus užsiėmimas. Man gėda kalbėti apie savo kūrinius – tai tas pat, jei kas nors prašytų manęs atskleisti privačiausias paslaptis“.
Šiaip ar taip, L.Krasznahorkai užsienio žiniasklaidai yra davęs ne vieną įdomų interviu, tad pažvelkime, ką jis yra kalbėjęs tokiems leidiniams kaip „The Paris Review“ ir „The Yale Review“.
– Vieno naujausių jūsų apsakymų „Angelas praskriejo virš mūsų“ veiksmas vyksta Ukrainoje. Ką jums reiškia karas Ukrainoje? Būtų įdomu išgirsti jūsų, kaip europiečio, vengro, ilgai gyvenusio Vokietijoje, požiūrį į šį konfliktą.
– Kad Pirmasis pasaulinis karas iš esmės kartojasi?! Ką aš manau?!
Man tai kelia siaubą. Vengrija – Ukrainos kaimyninė šalis, bet V.Orbano režimas užima beprecedentę poziciją, kokios Vengrijos istorijoje turbūt nebuvo. Iš dalies taip jaučiuosi todėl, kad iki šiol mes visada buvome puolami ir pralaimėdavome, kita vertus, niekada negalėjau įsivaizduoti, kad Vengrijos politinė vadovybė prabils apie vadinamąjį neutralumą šiuo klausimu!
Kaip šalis gali būti neutrali, kai rusai įsiveržia į kaimyninę šalį? Ir argi jie nežudo ukrainiečių jau daugiau nei trejus metus? Kas turima omenyje, kai Vengrijos ministras pirmininkas pareiškia, kad „tai slavų vidaus reikalas“?! Koks dar vidaus reikalas, kai žudomi žmonės? Ir tai sako vadovas šalies, kuri per visą istoriją buvo nuolat puolama. Be kita ko, ir rusų. O šie rusai juk yra tie patys rusai.
Šis Vengrijos režimas yra psichiatrijos atvejis. Čia slypi nežmoniškas apskaičiavimas: galbūt jie jau nužudė mano dukrą, bet aš su tuo galiu susitaikyti, kad tik jie neliestų mano motinos. Bet jie nužudys abi. Ar taip sunku tai suprasti?
– „Angelas praskrido virš mūsų“ pasakoja apie apkasuose mirštančius du vyrus, kurių vienas pasakoja kitam savotišką pasaką apie globalizacijos stebuklus. Kontrastas tarp šios pasakos ir tikrovės dviem mirštantiems vyrams yra itin ryškus.
– Prieš mano akis skleidžiasi purvinas, šlykštus karas. Pasaulis pradeda prie jo priprasti. Aš negaliu prie to priprasti. Negaliu susitaikyti su tuo, kad žmonės žudo žmones. Gal ir aš esu psichiatrijos atvejis.
Ir visa tai vyksta tuo metu, kai skaitmeninėje erdvėje piešiama ateities vizija, žadanti, kad itin sparti technologijų pažanga netrukus atneš naują gražų pasaulį. Tai visiška beprotybė. Siaučiant iš esmės XX amžiaus karui kai kas kalba apie tai, kaip netrukus mes skrisime į Marsą. Tikiuosi, kad Vladimiras Putinas ir jo šalininkai bus pirmieji keleiviai.
– Apsakymo aplinka – žiauraus apkasų karo fronto linija – susijusi su kitais jūsų kūriniais. Neatsitiktinai Susan Sontag jus pavadino apokalipsės meistru.
– Apokalipsė nėra vienkartinis įvykis, kaip grasina Naujojo Testamento pranašystė apie Paskutinį teismą. Apokalipsė yra procesas, kuris vyksta jau ilgą laiką ir tęsis dar labai ilgai. Apokalipsė yra dabar. Apokalipsė yra besitęsiantis teismas.
Mes galime tik apgaudinėti save dėl ateities, viltis visada priklauso ateičiai. O ateitis niekada neateina, ji visada čia pat. Egzistuoja tik tai, kas yra dabar.
Mes nieko nežinome apie praeitį, nes tai, ką laikome praeitimi, yra tik istorija apie praeitį. Iš tikrųjų dabartis taip pat yra tik istorija. Joje slypi ir praeities, ir ateities, kuri niekada neateis, istorija. Bet egzistuoja bent jau tai, ką mes išgyvename dabartyje. Tik tai. Pragaras ir rojus yra Žemėje, ir jie yra čia ir dabar. Mums nereikia jų laukti. Tačiau mes laukiame guosdamiesi vilties gausa.
– Pakalbėkime apie tai, kaip jūs tapote rašytoju?
– Maniau, kad tikrasis gyvenimas yra kitur.
Kartu su Franzo Kafkos „Pilimi“ mano Biblija kurį laiką buvo Malcolmo Lowry „Ugnikalnio papėdėje“.
Tai buvo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaiga, 8-ojo dešimtmečio pradžia. Aš nenorėjau tapti rašytoju. Tenorėjau parašyti vieną knygą ir imtis kitų reikalų, ypač susijusių su muzika. Norėjau būti šalia skurdžiausių žmonių, nes maniau, kad tai yra tikrasis gyvenimas. Gyvenau labai varginguose kaimuose. Dirbau labai prastus darbus.
Bėgdamas nuo privalomos karinės tarnybos dažnai keisdavau gyvenamąją vietą. Kas tris ar keturis mėnesius.
O kai paskelbiau kelis smulkius kūrinius, sulaukiau kvietimo iš milicijos. Galbūt buvau šiek tiek per įžūlus, nes į kiekvieną klausimą atsakydavau: „Prašau, patikėkite manimi, aš neužsiimu politika.“ „Bet mes apie jus šį tą žinome.“ „Ne, aš nerašau apie dabartinę politiką.“ „Mes jumis netikime.“ Neilgai trukus pyktelėjau ir ištariau: „Ar tikrai galite įsivaizduoti, kad galėčiau parašyti ką nors apie tokius žmones kaip jūs?“
Tai, žinoma, juos įsiutino. Vienas milicijos pareigūnas ar saugumo agentas pareiškė, kad konfiskuos mano pasą. Sovietmečio komunistinėje sistemoje egzistavo du skirtingi pasai – mėlynas ir raudonas, aš turėjau tik raudoną. Raudonasis nebuvo toks svarbus, nes su juo galėjai vykti tik į socialistines šalis, o mėlynasis reiškė laisvę. Taigi paklausiau: „Ar tikrai norite raudono paso?“ Bet jie vis tiek jį atėmė ir aš iki pat 1987-ųjų gyvenau be paso.
Tokia buvo mano, kaip rašytojo, karjeros pirmoji istorija. Ji lengvai galėjo tapti ir paskutinė. Neseniai saugumo archyvuose radau įrašų, kuriuose jie kalba apie galimus informatorius ir šnipus. Jie rašė, kad turėjo šiokių tokių galimybių užverbuoti mano brolį, bet įkalbėti mane buvo visiškai neįmanoma, nes aš, anot jų, buvau visiškas antikomunistas.
Dabar tai kelia juoką, bet tuomet tai nebuvo juokinga. Niekada nereiškiau jokių politinių pažiūrų, tiesiog gyvenau kaimeliuose ir miesteliuose, kol parašiau savo pirmąjį romaną.
– Kaip jums pavyko jį išleisti?
– Buvo 1985-ieji. Niekas, įskaitant mane patį, negalėjo suprasti, kaip įmanoma išleisti „Šėtonišką tango“, nes tai toli gražu nebuvo komunistinei sistemai neproblemiškas romanas. Tuo metu vienai šiuolaikinės literatūros leidyklai vadovavo buvęs saugumo viršininkas. Galbūt jis norėjo įrodyti, kad vis dar turi pakankamai galios ir gali išleisti net šitokį romaną. Manau, tai buvo vienintelė priežastis, kodėl ši knyga buvo išleista.
– Kokius darbus anuomet dirbote?
– Kurį laiką dirbau kalnakasiu. Vėliau – kultūros namų direktoriumi kaimuose, esančiuose toli nuo Budapešto. Kiekviename kaime buvo kultūros namai, kuriuose žmonės galėjo skaityti klasiką. Šios bibliotekos buvo viskas, ką jie turėjo kasdieniame gyvenime. Penktadieniais ar šeštadieniais kultūros namų direktorius rengdavo muzikos vakarėlius, kurie patikdavo jaunimui.
Buvau šešių mažyčių kaimelių kultūros namų direktorius, tai reiškė, kad nuolat kursuodavau tarp jų. Tai buvo puikus darbas, vienas geriausių, nes buvau toli nuo savo buržuazinės šeimos.
Kas dar? Dirbau naktiniu sargu – saugojau tris šimtus karvių. Tai buvo mano mėgstamiausias darbas – tvarte niekieno žemėje.
Netoliese nebuvo nei kaimo, nei miesto, nei miestelio. Sargu dirbau gal kelis mėnesius. Vargingas gyvenimas su „Ugnikalnio papėdėje“ vienoje kišenėje ir Fiodoro Dostojevskio tomeliu kitoje.
Tiesa, per šias klajones pradėjau gerti. Vengrų literatūros tradicijoje tikrais genijais galėjo būti tik visiški girtuokliai. Aš taip pat gėriau kaip paklaikęs. Bet sykį sėdėjau su vengrų rašytojų kompanija. Jie liūdnai sutarė, kad Vengrijoje genijai privalo būti pamišę girtuokliai. Aš nenorėjau su tuo susitaikyti ir susilažinau iš dvylikos šampano butelių, kad daugiau niekada negersiu. Ir nebegėriau.
– Kaip atradote savo stilių – tuos ilgus, sudėtingus sakinius?
– Man nebuvo sunku atrasti savo stilių, nes niekuomet jo neieškojau. Gyvenau uždarą gyvenimą.
Nuolat turėjau draugų, bet vienu metu tik vieną. Su kiekvienu draugu kalbėdavomės tik monologais – vieną dieną ar naktį kalbėdavau aš, kitą kalbėdavo jis.
Bet dialogas kiekvienąsyk būdavo skirtingas, nes norėjome pasakyti vienas kitam šį tą itin svarbaus, o jei nori pasakyti ką nors labai svarbaus ir įtikinti pašnekovą, kad tai išties svarbu, reikia ne taškų, o tam tikro kvėpavimo – ritmo, tempo, melodijos. Tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas. Toks ritmas, melodija ir sakinių struktūra atsirado labiau dėl noro įtikinti kitą žmogų.
* * *
Gyvena tarp Vengrijos, Austrijos ir Italijos
Po žinios apie Nobelio literatūros premijos skyrimą L.Krasznahorkai davė tik trumpą tradicinį interviu telefonu Stokholmo akademijos atstovui. Paklaustas, kaip jaučiasi, L.Krasznahorkai ištarė: „Tai daugiau nei katastrofa. Dabar galvoju apie S.Becketto reakciją po Nobelio premijos skyrimo. Ar atsimenate sakinį: „Kokia katastrofa.“ Tai buvo pirmieji jo žodžiai, kai jis sužinojo, kad pelnė Nobelio premiją. Štai kodėl pirmiausia jums pasakiau, kad tai daugiau nei katastrofa, tai laimė ir pasididžiavimas. Esu labai laimingas ir labai didžiuojuosi, nes buvimas sąraše, kuriame yra tiek daug tikrai puikių rašytojų ir poetų, suteikia man galią vartoti savo gimtąją – vengrų – kalbą. Aš dėl to tikrai labai didžiuojuosi ir labai džiaugiuosi. Visų pirma norėčiau padėkoti skaitytojams. Linkiu visiems susigrąžinti gebėjimą naudoti savo vaizduotę, nes be jos gyvenimas yra visai kitoks. Linkiu skaityti knygas ir mėgautis tuo, nes skaitymas suteikia daugiau galių išgyventi šį itin sudėtingą laikotarpį Žemėje.“
Šiame interviu L.Krasznahorkai taip pat atskleidė, kad pastaraisiais metais gyvena Trieste ir Vienoje, bet dažnai grįžta į Vengriją, kur šalia Budapešto turi vienkiemį ant kalvos viršūnės. Anksčiau jis ilgus metus gyveno Berlyne.
L.Krasznahorkai buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona A.Pelyhe jie išsiskyrė, o su antrąja – sinologe ir grafikos dizainere D.Kopcsanyi, kurią vedė 1997-aisiais, gyvena iki šiol. Užaugino tris vaikus: Katą, Agnes ir Panni.
L.Krasznahorkai daugybę metų praleido izoliacijoje Vengrijos kaimeliuose, kuriuose parašė ir jį tam tikruose išskirtinės literatūros mėgėjų sluoksniuose išgarsinusius pirmuosius romanus „Šėtoniškas tango“ (1985 m.) ir „Priešinimosi melancholija“ (1989 m.). Subyrėjus sovietinių šalių blokui ir atsivėrus sienoms jis ėmė daug keliauti po pasaulį.
L.Krasznahorkai išleido keliolika romanų, apsakymų, esė rinkinių. Pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – „America“, „Man Booker“, JAV nacionalinė knygų premijos. Pagal kelis jo kūrinius garsus vengrų režisierius B.Tarras pastatė garsius filmus.