Yra knygų, kuriose, atrodytų, beveik nieko nevyksta. Viena tokių – Valdo Papievio romanas „Ankančiam pasauly“ („Odilė“), praėjusį mėnesį figūravęs perkamiausių grožinės literatūros leidinių dešimtukuose.

Ankanti dabartis

Bet turbūt tiesa, kad jei atrodo, jog nieko nevyksta, niekada nebūna taip, kad visai niekas nevyktų. Lygiai taip pat jaučiasi ir pagrindinis kūrinio personažas rašytojas: „Ne iš draugystės ir ne dėl pinigų, kuriuos moka, čia atvažiuoju, bet dėl to, kad man patinka būti vienam ir nieko neveikti. Bet ir būnant vienam ir nieko neveikiant niekada nebūna taip, kad nieko neveiktum, – atsikėlęs ir laukdamas, kol išauš rytas, kitiems jau seniausiai išaušęs, ilgai geri kavą, akimis siūbuodamas su medžių viršūnėmis, o jei vėjo nėra ir jos nesiūbuoja, smeigdamas į jų šakas stinglų žvilgsnį, paskui sukiojiesi po parduotuvę, nes vis tiek ateis laikas pavalgyti, tada išklysti į laukinius pliažus...“

[[ge:lrytas:lrytas:40297857]]

63 metų V.Papievis – Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, įvertintas „už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką“. Nuo 1992 metų Paryžiuje gyvenantis rašytojas yra išleidęs devynias knygas: du apsakymų rinkinius, aštuonis romanus ir naujausią knygą, kuri yra labiau apysaka nei romanas. Ne vienas tų kūrinių buvo įvertintas garbingais apdovanojimais. Tarkime, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas V.Papievio romaną „Eiti“ paskelbė meniškiausia 2010 metų knyga, o už romaną „Eiti“ jam buvo įteikta Liudo Dovydėno premija.

[[ge:lrytas:lrytas:38541298]][[ge:lrytas:lrytas:38887390]][[ge:lrytas:lrytas:39740308]][[ge:lrytas:lrytas:39473842]]

„Ką reiškia ankančiam pasauly apakti? Vienintelė išeitis mums visiems – mokytis vaikščioti nemačiomis“, – ištaria vienas romano „Ankančiam pasauly“ veikėjas. Pagrindinis personažas – 40-metį perkopęs rašytojas, išleidęs vieną knygą ir ne itin sėkmingai bandantis kurti antrąją – elgiasi panašiai. Jis iš Paryžiaus atvyksta į Normandijos vilą, kurioje prižiūri šeimininkų gėles, klaidžioja po apylinkes, leidžiasi į vaikystės prisiminimus, mezga netikėtas pažintis, tačiau visa tai daro lyg mokydamasis vaikščioti nemačiomis, kiekvieną peizažo detalę, savo atminties ar vaizduotės posūkį, kitų žmonių pašnekesio fragmentą tarsi apčiupinėdamas pirštais ir nuolat persekiojamas pabaigos nuojautos. „Pamaniau, tikra vėluojančiųjų laimė – nebeturėti kur pavėluoti. Tikėjausi, kad dar nesu tikrai pavėlavęs“, – ištaria jis. Bet ar įmanoma pavėluoti į pabaigą?

Reginti praeitis

Yra knygų, kuriose įvykis veja įvykį, faktą keičia faktas, interpretacija seka paskui interpretaciją. Labai dažnai būtent tokie būna geri istoriniai veikalai, narpliojantys kokio nors seniai mirusio asmens gyvenimą ir kartu tarsi atrakinantys praeitį. Vienas tokių – Mariaus Ėmužio „Šeimininkas ir jo dvariškiai“ („Aukso žuvys“), spalį patekęs į perkamiausių negrožinių kūrinių dešimtukus. Tai Antano Sniečkaus, ilgamečio okupuotos Lietuvos administracijos vadovo, politinė biografija nuo 1926 iki 1974 metų.

M.Ėmužis – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, studijų ir straipsnių istorinėmis temomis autorius, tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautoris. 2020 m. jis išleido mokslo studiją „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“.

[[ge:lrytas:lrytas:40297858]]

Ko M.Ėmužis siekė knygoje „Šeimininkas ir jo dvariškiai“? „Šioje knygoje siekiama atsakyti į pagrindinius klausimus: kaip ir kodėl A.Sniečkus iškilo nuo eilinio partijos kario iki kapitono, kaip sugebėjo išsilaikyti 33 metus LKP Centro komiteto (CK) pirmuoju sekretoriumi, nors draugų kitose respublikose karjeros nuolat banguodavo? – įžangoje dėsto autorius. – Čia nebus pateikiama įprasta biografija – iš dalies tai bus politinė biografija. Knygos objektas yra ne A.Sniečkaus asmuo ir gyvenimas, o politinės ir partinės veiklos metodai bei jį supusių žmonių įtaka, parama tiek pogrindyje – iškylant, tiek sovietmečiu – išsilaikant.

Nagrinėjant sovietinę partinę sistemą aiškiai galioja posakis „vienas lauke – ne karys“. Šį politinį veikėją supantys žmonės svarbūs, jis ir pats juos veikė, ir buvo jų veikiamas... Vėliau aptariamas šeimininku tampančio ir apie 7 deš. vid. juo tapusio A.Sniečkaus artimo rato formavimasis, santykiai su jais, jų įtaka šio asmens veiklai ir pažiūroms.

Aptariami ir A.Sniečkaus oponentai – o tokių būta: jie labiau nei kas kitas vertė dvariškius telktis aplink šeimininką. Svarbus ir centrinės SSRS valdžios, paprastai tariant, Maskvos, dėmuo, atskleidžiamas paskutiniame skyriuje.“

Tarp perkamiausių spalio mėnesio knygų – (at)ankantis pasaulis