Aplinka, architektūra, pastatai veikia žmogaus jauseną ir elgseną. Ištaigingų vilų kvartale gyvenantis asmuo vargu ar gali jaustis ir elgtis panašiai kaip, tarkime, Šiaulių Pietinio rajono gyventojai.

O kaip jie jautėsi ir gyveno Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, išradingai, išraiškingai ir tiksliai atskleidė Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“, pasirodęs 2016 metais ir tapęs vienu populiariausių lietuvių literatūros kūrinių, kurio populiarumą „paturbino“ pernai žiūrimiausiu tapęs Igno Miškinio filmas.

Panašu, kad visi laukė šio romano tęsinio, nes praėjusių metų pabaigoje išleistas R.Kmitos „Editas kompleksas“ („Tyto alba“) išsyk šovė į perkamiausių grožinių knygų dešimtukų viršūnę.

Tarp tikrovės ir kino

Kodėl R.Kmitai prireikė net devynerių metų, kad grįžtų prie populiariųjų „Pietinia kronikų“? Rašytojas atskleidė, kad visus tuos metus mėgavosi savo pirmojo romano sėkme ir greičiausiai todėl atidėliojo norą imtis jame epizodiškai pasirodžiusios Editos istorijos, kuri per tuos metus išaugo į filmą, vėliau įžengė į Šiaulių ir Niujorko teatrų scenas.

[[ge:lrytas:lrytas:40939705]]

48 metų R.Kmita – ne tik prozininkas, bet ir poetas, literatūros mokslininkas. Prieš „Pietinia kronikas“ jis išleido tris eilėraščių rinkinius, monografiją „Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“, o 2022 metais – savitą mokslinę knygą „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“.

„Editas kompleksą“ vadinti „Pietinia kronikų“ tęsiniu vis dėlto nėra visai tikslu. Taip, tai ir vėl šmaikščios paaugliškos išminties („Žmogau, gyvenims yra per trumps, kad derėtumeis dėl triusikų kainos“) kupinas komiškas brendimo romanas, kuriame laisvai liejasi šiaulietiškas žargonas, veikėjai veržiasi iš slegiančio daugiabučių kvartalo, pasirodo vienas kitas pažįstamas veikėjas, herojai kapstosi praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio rūpesčiuose, tačiau daugeliu kitų atžvilgių „Editas kompleksas“ – visai kitoks.

[[ge:lrytas:lrytas:38137634]][[ge:lrytas:lrytas:38541298]][[ge:lrytas:lrytas:38887390]]

Čia bachūrų problemas keičia mergų kompleksai, pasiutusi energija virsta lėtoka melancholija, regbio aikštės aistros persikūnija į kino salės tylą. Vaizdo kasečių nuomos punkte dirbanti Edita – tarp tikrovės ir kino pasimetusi mergina, pamažu suprantanti, kad gyvenimas vis dėlto nėra kinas. Kad ir kiek suksi, šio romano pH subalansuotas moterims. Ar patartina jį skaityti vyrams? Jei jie mėgsta anuometinius holivudinius filmus, nes R.Kmitos sugebėjimas pinti personažų mintis ir jausmus su filmų siužetais – žavingas.

Tarp istorijos ir dabarties

Prisipažinsiu, kad nesu istorinių knygų, parašytų esamuoju laiku, gerbėjas. Suprantu taip rašančių autorių siekį pabandyti skaitytoją nesunkiai perkelti į, tarkim, tarpukario Kauną, tačiau skaitytojas juk nėra knyga, kurią paprastuoju būdu iš XXI amžiaus lentynos perdėtum į XX amžiaus lentyną. Tad skaitydamas Viktorijos Vitkauskaitės knygą „Namai ir likimai. 10 tarpukario Kauno istorijų“ („Tyto alba“), patekusią tarp perkamiausių gruodžio mėnesio negrožinių leidinių, nuolat jaučiau pagundą paprašyti dirbtinio intelekto, kad jis knygoje vyraujantį esamąjį laiką pakeistų būtuoju, o kartais mintyse pats keičiau laikus ir jaučiau, kad taip daug lengviau persikeliu į praeitį – į Kauno vilas, kuriose kadaise gyveno mūsų kultūros šviesuliai.

[[ge:lrytas:lrytas:40939707]]

V.Vitkauskaitė – žurnalistė, buvusio kultūros ministro Simono Kairio atstovė žiniasklaidai, pasukusi gidės keliu. Ji rengia ekskursijas Kaune, pasakoja istorijas apie įvairiuose šio miesto namuose gyvenusias asmenybes ir jų likimus. Iš šių istorijų, paremtų pokalbiais ir archyvų duomenimis, atsirado ir ši pirmoji autorės knyga.

„Tai nėra vien tik namų, apie kuriuos pasakoju, ar šeimų, kurių likimai aprašyti knygoje, istorija. Tai net nėra vien Kauno istorija (nors, žinoma, visų pirma jo). Tai yra visų mūsų istorija. Mūsų namai. Ir mūsų likimai. Architektūra yra nuostabi pasakotoja, jei tik sutinka kiek atidesnį klausytoją. Man ji daug papasakojo apie tarpukario visuomenės lūkesčius ir viltis, apie išgyventas nuoskaudas ir nesėkmes. Meilė tarpukariui nekliudo pripažinti: be abejo, ir anuometis gyvenimo skiautinys buvo margas. Ir spalvų jame buvo visokių. Stengiausi dalį tos įvairovės atspindėti pasakojimuose“, – įžangoje tikina V.Vitkauskaitė.

[[ge:lrytas:lrytas:39473842]][[ge:lrytas:lrytas:39740308]][[ge:lrytas:lrytas:40240770]]

Kokios asmenybės ir jų namai pasakoja tas istorijas apie mus? Į kokius Kauno pastatus knygoje V.Vitkauskaitė kviečia užsukti? Ji atsirinko dešimt: Petro Klimo šeimos vilą, Stasio Kudoko vilą, Antano Gedmanto ir Michalinos Gedmantienės namą, Kleofo Gaigalio kotedžą, Sofijos Čiurlionienės namą, Augustino Janulaičio namą, Kazio Kerpės namą, Vlado Kuzmos namą, Bronės Jurgutienės namą, Juozo ir Jadvygos Tūbelių vilą.

Tad jei mėgstate esamuoju laiku parašytas istorines knygas, šių pastatų aprašymuose rasite daugybę informacijos ir intriguojančių pasakojimų, vedančių į tarpukario Kauno ir Lietuvos istorijos labirintus.

Perkamiausios gruodžio mėnesio knygos klydinėja tarp sovietinių daugiabučių ir tarpukario vilų