Apsakymų ir novelių, vadinamų trumpuoju literatūros žanru, leidyklos vengia kaip pagiringas žmogus su išsausėjusia gerkle sausainių, nors akivaizdu, kad kitomis aplinkybėmis tie sausainiai būtų neprilygstamai skanūs.

Todėl būna išties smagu, kai pasitaiko išimčių iš taisyklių ir pripažintų rašytojų apsakymų knygos patenka į perkamiausių grožinių knygų dešimtukus. Sausį taip atsitiko ir Lietuvoje populiaraus švedų rašytojo Fredriko Backmano apsakymų knygai „Svarbiausias gyvenimo sandoris ir kitos istorijos“ („Alma littera“, vertė V.Jurgaitytė), nestokojusiai knygų pirkėjų dėmesio.

Trumpasis žanras

44 metų F.Backmanas – švedų rašytojas ir tinklaraštininkas. Jis studijavo teologiją, bet mokslus metė ir tapo sunkvežimio vairuotoju. Vėliau pradėjo rašyti laikraščiams ir žurnalams kaip laisvai samdomas žurnalistas.

[[ge:lrytas:lrytas:38887390]][[ge:lrytas:lrytas:39473842]][[ge:lrytas:lrytas:39740308]]

2012 m. debiutavo kaip rašytojas. Jo debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie senatvę, įpročius ir praradimus tapo pasauliniu bestseleriu ir buvo sėkmingai ekranizuotas. Nemenko dėmesio tiek užsienyje, tiek Lietuvoje sulaukė ir kitos jo knygos, kurių pasaulyje parduota per 20 milijonų egzempliorių: „Dalykai, kuriuos mano sūnus turėtų žinoti apie gyvenimą“, „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Lokių miestas“, „Mes prieš jus“, „Nugalėtojai“, „Nerimo žmonės“. Akivaizdu, kad skaitytojus žavi jo ir karčios, ir saldžios istorijos, kurios vietomis kelia šypseną, o vietomis skatina griebtis nosinaitės.

[[ge:lrytas:lrytas:41276253]]

Knygoje „Svarbiausias gyvenimo sandoris ir kitos istorijos“ rasite tris apsakymus, kurie iškalbingesni už storiausius romanus. Gal šie pasakojimai ir nėra trumpojo žanro šedevrai, bet jie liudija, kad daugybę būties atspalvių galima pavaizduoti negaišinant skaitytojų laiko – keliose dešimtyse puslapių, kuriuose tilptų džiaugsmas ir liūdesys, meilė ir egoizmas, gyvenimas ir mirtis. Bene stipriausias to pavyzdys – pirmasis apsakymas „Svarbiausias gyvenimo sandoris“. Jame žaviai ir išties tiksliai pavaizduotas žmogaus santykis ne tik su gimtuoju miestu, bet ir su mirtimi – rašytojas tarsi svarsto, dėl kokio žmogaus įmanoma numirti, o dėl kokio – atiduoti savo gyvenimą, kitaip tariant, paaukoti viską, tarsi net nebūtum gimęs.

Ilgasis žanras

F.Backmanas savo apsakymais įrodė, kad visas žmogaus gyvenimas gali tilpti keliose dešimtyse puslapių, o Edita Mildažytė tarsi tikina, kad jos gyvenimas toks turtingas ir nepakartojamas, kad jį vargu ar įmanoma sugrūsti į kelis šimtus puslapių. Žurnalistės Jūratės Ražkovskytės užrašyta E.Mildažytės gyvenimo istorija „Pelynų medus“ (išleido „Makas“), praėjusį mėnesį tapusi perkamiausia negrožine knyga, prasideda nuo bene skandalingiausio garsiosios žurnalistės karjeros epizodo – areštinės, į kurią pakliuvo prie vairo pripūtusi per daug promilių.

[[ge:lrytas:lrytas:40240770]][[ge:lrytas:lrytas:40563310]][[ge:lrytas:lrytas:40876109]]

Drąsu pradėti knygą nuo nemalonaus įvykio, tačiau netrukus paaiškėja, kad būtent areštinėje ji sau pasižadėjo parašyti knygą: „Tada areštinėje pažadėjau sau: jei iš šitos kebeknės kaip nors išsikrapštysiu, parašysiu knygą – atvirą ir tiesią. Juk mano gyvenime tiek daug visko nutikę – ir juokingo, ir linksmo, ir graudaus, ir gėdingo, ir žavingo.“

„Pelynų medų“ skaičiau kaip kokį blizgių žurnalų ryšulį, kai dėl smalsumo negali atsitraukti, nors ir jauti, kad tai labiau susiję su laiko gaišimu nei su tikros literatūros teikiama patirtimi ir malonumu. Tačiau tiek blizgių žurnalų, tiek tokių biografinių knygų tikslas yra užburti, užliūliuoti, užmigdyti skaitytoją, kad jis pernelyg nemąstydamas plūduriuotų svetimų paslapčių vandenyse. Galima pagirti, kad šią funkciją „Pelynų medus“ atlieka puikiai. Ypač tada, kai be visokių filosofinių išvedžiojimų ir vertinimų tiesiog pasakojamos istorijos apie areštinę, apie pažintis su būsimais vyrais, apie darbines ir asmenines peripetijas, apie santykius su artimaisiais ir tolimaisiais. Šiuose gyvenimiškuose pasakojimuose išties yra ir kartaus, ir saldaus, jie liudija, kad E.Mildažytės praeitis buvo visokia, tačiau tikrai įdomi.

[[ge:lrytas:lrytas:41276254]]

Kita vertus, knygoje pasitaiko vietų, kuriose E.Mildažytė virsta kone antžmogiu, kuriam turėtų pavydėti ne tik angelai, bet ir visų pasaulio religijų dievai. Ir tos vietos labiausiai susijusios su savęs gyrimu, bandymais save apibūdinti ir įvertinti. O juk gero rašytojo taisyklę sudaro trys žodžiai: „Nevertink, tiesiog pasakok.“ Jei „Pelynų medaus“ autorės būtų nepamiršusios šios taisyklės, gal būtų išvengusios kad ir tokių skaitytojo galvoje kiek nejaukiai skambančių sakinių: „O aš visada buvau lyg esencija – viską giliai jaučiantis ir išgyvenantis žmogus. Niekada nebuvau drungna... Viską dariau pilna koja, kaip sako šokėjai.“ Ar tikrai visada ir viską?

Perkamiausios sausio mėnesio knygos: ir kartu, ir saldu