Daugelis lietuviškų patarlių yra bent truputį perdėtos. Kad ir kokie dūmai rūktų namuose, jie vis tiek neprimins tikro pragaro, iš kurio trokštum ištrūkti, bet tai būtų neįmanoma.

Siaubo namai

Neatsimenu, kelintą kartą skaitydamas Icchoko Mero (1934–2014) romaną „Lygiosios trunka akimirką“, neseniai perleistą „Tyto alba“ ir praėjusį mėnesį atsidūrusį tarp perkamiausių grožinių knygų, supratau, kad vis dėlto tokie siaubo namai yra įmanomi, tiksliau, jie net yra egzistavę. Tai getas – namai per prievartą, namai, kuriuose niekada nenorėtum gyventum, namai, kurie svetimi kaip prievartautojas, bet vis tiek privalai juose kurtis bent šiokį tokį jaukumą. Jį, tą jaukumą, romano personažai šiuose siaubo namuose kuria iš atsiminimų nuotrupų, žmogiškumo likučių, retų akimirkų grožio.

Panašiai elgėsi ir romano autorius. Užuot panardinęs į pragaro ir mirties liepsnas, jis romano namuose skaitytojams taip pat stengėsi sukurti tam tikrą jaukumą, susidedantį iš pasiutusio poetinio grožio ir to paties žmogiškumo akcentavimo.

[[ge:lrytas:lrytas:42052167]]

„Lygiosios trunka akimirką“ Lietuvoje pasirodė 1963 metais. I.Meras netrukus sulaukė kaltinimų, kad rašo „žydų spekuliacijas“, o ne socialistinį realizmą. 1972 m. rašytojas, neapsikentęs cenzūros išpuolių, emigravo į Izraelį. Lietuvoje jo knygos buvo išimtos iš bibliotekų, o vardas išbrauktas iš literatūros istorijos. Tačiau laisvasis pasaulis I.Merą vertino, jo kūryba išversta į daugiau nei 25 kalbas. Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę I.Meras sugrįžo į Lietuvos kultūrą. 2010 metais jam, kaip autoriui, sujungusiam lietuvių ir žydų kultūrines tradicijas į vientisą, skaudžią ir universalią egzistencinę dramą, buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

[[ge:lrytas:lrytas:41550091]][[ge:lrytas:lrytas:41219680]][[ge:lrytas:lrytas:40876109]]

Apie ką šis romanas? Tai savotiška biblinės istorijos interpretacija, tačiau tokia įtaigi, kad skaitydamas tarsi atsiduri gete, kuriame žmogiškumas tarpsta erdvėje, kurioje vietos žmogiškumui nėra. Romano centre – Vilniaus gete įkalinto jauno žydo Izaoko Lipmano ir geto komendanto Šogerio šachmatų partija. Bet ant lentos rikiuojasi ne figūros, o gyvybės: jei laimės Šogeris, mirčiai bus pasmerkti visi geto vaikai, o Izaokas liks gyvas; jei laimės Izaokas, vaikai bus išgelbėti, bet mirti turės pats Izaokas. Vienintelė išeitis – lygiosios. Tik ar jos įmanomos pasaulyje, kuriame gėris gali laimėti tik aukodamas save?

Svajonių namai

Pastaruoju metu užderėjo knygų apie tarpukario Kauno gyvenimą, konkrečiau – apie anuometinius namus ir gyvenimą juose. Prieš kelis mėnesius žurnalistė ir gidė Viktorija Vitkauskaitė išleido knygą „Namai ir likimai“, kurioje skaitytojus pakvietė į kelionę po dešimt Kauno tarpukario namų, o visai neseniai pasirodė istorikės Ingridos Jakubavičienės veikalas „Namai: miestas, žmonės ir kasdienybė tarpukario Lietuvoje“ („Alma littera“).

V.Vitkauskaitės knyga – lengvoji, o I.Jakubavičienės monografija – sunkioji artilerija panašia tema. Jau dabar akivaizdu, kad tie, kurie domėsis, tyrinės ar rašys apie tarpukario Kauno gyvenimą, negalės apeiti solidžios 500 puslapių I.Jakubavičienės knygos. Mat joje – ne tik dešimtys nuostabių istorinių nuotraukų, bet ir gausybė daugeliui iki šiol negirdėtos informacijos apie anuometinę kasdienybę.

[[ge:lrytas:lrytas:40563310]][[ge:lrytas:lrytas:40240770]][[ge:lrytas:lrytas:39740308]]

I.Jakubavičienė – humanitarinių mokslų daktarė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė. Ji kasdien prisiliečia prie tarpukario istorijų, žmonių likimų ir detalių, kurios kartais iškalbingesnės už sausus faktus. Jos tyrinėjimai virsta mokslinėmis monografijomis, straipsniais, populiariais istoriniais pasakojimais. Svarbiausia autorės tyrinėjimų kryptis – prezidentas Antanas Smetona ir jo artimiausios aplinkos žmonės. Istorikei įdomūs ne tik didieji vardai, ji domisi ir Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) gyvenimu: politika, kultūra, visuomenės nuotaikomis, o ypač – to meto Kauno kasdienybe.

[[ge:lrytas:lrytas:42052168]]

Jos nauja knyga skaitytojus veda į tarpukario Kauno namus ir atskirus butus – nuo salono iki tarnaitės kambarėlio. „Namų istorijas dažniausiai jungia meilė – siekis sukurti ką nors vertinga ir palikti dalelę savęs ateinančioms kartoms. Tikiu, kad iš įvairių šaltinių sudėliotas istorinis, vaizdingas, kartais emocingas pasakojimas padės pajusti, ką žodis „namai“ reiškė anuomet, ir gal leis geriau suprasti, ką jis reiškia mums šiandien“, – teigia I.Jakubavičienė.

Perkamiausios kovo mėnesio knygos: namai – pragarai... (1)