„Poezijos pavasario“ laureatų ąžuolo vainikai ir degė lauže, ir plaukė upe

Be kokio atributo ilgą laiką buvo sunku įsivaizduoti „Poezijos pavasario“ laureatą? Be ąžuolo lapų vainiko. Tačiau jau keletą metų jis savo svoriu užgula ne pagrindinio, o Maironio premijos laureato pečius. Kodėl?

Sekmadienį pasibaigusio šių metų festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatė Giedrė Kazlauskaitė Vilniuje buvo pagerbta ne ąžuolo vainiku, o poeto Gvido Latako sukurtu medaliu. Įdomu tai, kad būtent G.Latakas Kaune buvo vainikuotas ąžuolo vainiku, nes jam buvo skirta Maironio premija. Abiem atiteko ir piniginės premijos: „Poezijos pavasario“ laureatei – 5000, o Maironio premijos laureatui – 3000 eurų.

Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir pernai – „Poezijos pavasario“ laureatas Mindaugas Nastaravičius džiaugėsi medaliu, o Maironio premijos laureatė Erika Drungytė – ąžuolo vainiku.

Panašu, kad šią naują tradiciją ėmė formuoti „Poezijos pavasario“ rengėjų iš Vilniaus ir Kauno nesutarimai ir savotiška konkurencija, kuri apogėjų buvo pasiekusi 2024 metais. Tuomet ąžuolo vainikais buvo padabinti net du poetai – Vilniuje juo pasipuošė „Poezijos pavasario“ laureatas Vytautas Kaziela, o Kaune – Maironio premijos laureatė Ieva Rudžianskaitė. Atidžiau festivalį sekantys gerbėjai anuomet turbūt gūžtelėjo pečiais taip ir nesupratę, kuris iš jų didesnis laureatas – mat iki tol nuo 2013 metų „Poezijos pavasario“ laureatui būdavo įteikiama ir Maironio premija.

Nereikia stebėtis, kad tradicijos kinta, tačiau stebina paplitusi nuomonė, kad ąžuolo vainikas – neatsiejama „Poezijos pavasario“ tradicija, siekianti patį pirmąjį festivalį, įvykusį 1965 metais.

Istorija byloja, kad artėjant Salomėjos Nėries 20-osioms mirties metinėms šviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevičius sumanė surengti pirmąjį „Poezijos pavasarį“, kuris, beje, įvyko birželį (paskutinę pavasario savaitę jis pradėtas rengti tik 1969-aisiais). Šios poezijos šventės iki Lietuvos nepriklausomybės 1990 m. vykdavo Palemone, Lakštingalų krantinėje, šalia S.Nėries namelio-muziejaus. Būtent Just.Marcinkevičius tapo pirmuoju „Poezijos pavasario“ laureatu už poemą „Donelaitis“.

Tačiau tiek anuometinės fotografijos, tiek paties Just.Marcinkevičiaus liudijimai patvirtina, kad jis nebuvo vainikuotas ąžuolo vainiku. Ne viename interviu Just.Marcinkevičius yra teigęs, kad anuomet jokių vainikų nebūdavo.

„Premija tada neturėjo piniginės išraiškos, nebuvo laurų vainiko, kuriuo dabar vainikuojami laureatai, nebuvo poezijos aukuro, kuris šiuo metu uždegamas jau ne Palemone, bet Kauno Maironio muziejaus sodelyje.

Taigi tada, 1965-aisiais, buvau paskelbtas šventės laureatu ir gavau prizą, kurį labai branginu ir išsaugojau iki šių dienų“, – poetui Sigitui Birgeliui yra pasakojęs Just.Marcinkevičius ir parodęs grafiko Stasio Krasausko sukurtą emblemą, kuri ant „Poezijos pavasario“ almanacho išlikusi iki šių laikų.

Ant prizo buvo žodžiai: „Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto S.Nėries vardo prizas poetui Just.Marcinkevičiui“.

Sunku tiksliai nustatyti, ar ąžuolo vainiku buvo vainikuotas antrasis „Poezijos pavasario“ laureatas Algimantas Baltakis. Nors tai patvirtinančių nuotraukų surasti nepavyko, portalo valstietis.lt žurnalistei Rūtai Klišytei šviesaus atminimo poetas ištarė tokius žodžius: „Ąžuolo vainiką gavau 1966 metais.“ Istorija nutyli, tai tiesioginė ar perkeltinė reikšmė.

Tačiau ąžuolo vainiku tikrai buvo padabintas trečiasis „Poezijos pavasario“ laureatas Eduardas Mieželaitis. Mat pirmuosius „Poezijos pavasario“ festivalius prisimenančio 85 metų poeto Petro Palilionio archyve yra nuotrauka, kurioje E.Mieželaitis Palemone, Lakštingalų krantinėje, eilėraščius skaito su ąžuolo vainiku ant pečių.

Dar vienas gražus, bet vis dėlto mitas, kad „Poezijos pavasario“ laureatus kasmet papuošiantys vainikai būdavo pinami iš Maironio muziejaus kiemelyje augančių paties poeto sodintų ąžuolų šakelių.

„Mes kartais pameluodavome, viską pagražindavome, tad ta legenda plito iš lūpų į lūpas, – „Lietuvos rytui“ pasakojo buvusi ilgametė Maironio muziejaus vadovė Aldona Ruseckaitė. – Tačiau tikra tiesa, kad tiek sovietiniais laikais, tiek po Nepriklausomybės atgavimo laureatų vainikai nebūdavo perkami. Dabar, kiek žinau, jie yra užsakomi.

Tuos vainikus kasmet rituališkai nupindavo S.Nėries namų, o vėliau – Maironio muziejaus darbuotojos iš Palemono ąžuolų lapų, nuskintų netoli S.Nėries namų.

Tiesa, šiemet – šioks toks jubiliejus. Mat 1996-aisiais, lygiai prieš tris dešimtmečius, laureato vainikavimo ceremonija netikėtai persikėlė į Maironio muziejų, kur vėliau ir vykdavo. Tais metais buvo planuojama antrą kartą šventę rengti prie Kauno pilies. Tą dieną kone tradiciškai nuo ryto pliaupė lietus, bet prieš renginio pradžią apgaulingai švystelėjo saulė, visi įsitaisė šventei, o tada kaip reikiant prapliupo. Visi subėgo į Maironio namus, kur ir buvo vainikuotas Kornelijus Platelis.

Kai vainiko pynimo užduotį perėmė Maironio muziejaus darbuotojos, kartais pavykdavo į jį įpinti ir vieną kitą Maironio sodo ąžuolų šakelę. Dar būdavo stengiamasi nupinti vidutinio dydžio vainiką, kad tiktų ir aukštam, ir smulkesnio sudėjimo poetui ar poetei, nes kurį laiką laureato pavardė išaiškėdavo paskutinę akimirką.

O kad nenuvystų, nupinti vainikai iki pat ceremonijos būdavo laikomi rūsyje pastatytame dubenyje su šaltu vandeniu.

Tiesa, kai pavasaris pasitaikydavo vėlyvas ir ąžuolai neskubėdavo sulapoti, iškildavo papildomų rūpesčių. Gali būti, kad būtent toks vėlyvas pavasaris pasitaikė 1980 metais, kai laureatu tapo P.Palilionis. Neseniai teko pamatyti nuotrauką, kurioje poetas užfiksuotas su vainiku, bet ne ąžuolo, o beržo lapų.“

Pats P.Palilionis šio fakto tiksliai neatsimena. „Visko gali būti, gal išties ąžuolai dar nebuvo išsprogę, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo P.Palilionis. – Kad ir kaip būtų, to vainiko nesureikšminau.

Regis, parsinešiau namo. Jis kurį laiką pakabėjo balkone, o kai sudžiuvo ir nukrito, greičiausiai buvo išmestas.

Man daug svarbesnis buvo kitas „Poezijos pavasario“ prizas, kurį gavome tik aš ir amžiną atilsį Albinas Bernotas. Žodžiu, Kauno dailės kombinato meistrai buvo sukūrę specialią medinę statulėlę, kurioje pavaizdavo S.Krasausko sukurtą paukštę, gėlę ir ugnį. Jos buvo išdrožtos tik dvi. Labai graži skulptūra – saugau iki šiol.“

„Svarstau, kaipgi „Poezijos pavasario“ laureatai pasielgė su vainiku, kur jį padėjo, kokie tų vainikų likimai? Štai Maironiui 1932 m. Jelgavoje ant galvos buvo uždėtas laurų vainikas, jį saugome muziejaus ekspozicijoje, visi lankytojai gali pamatyti. O ar ąžuolo vainiką kas nors atiduos į muziejų kaip eksponatą?“ – 2006 metais žurnale „Nemunas“ rašė anuometinė Maironio muziejaus vadovė A.Ruseckaitė.

Tų vainikų likimai – itin įvairūs. Vieni nuplaukė Nerimi, kiti virto pelenais, treti išliko tarp poetų pasakojamose smagiose istorijose. Tačiau 2020-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatas Alis Balbierius savąjį galėtų padovanoti muziejui.

„Buvau paskutinis „Poezijos pavasario“ laureatas, kurį išrinko buvę laureatai. Prisimenu, kad man vainiką uždėjo šauliai, tad jausmas buvo neeilinis – keistas ir įdomus.

Juokingiausia, kad tas vainikas dar kabo mano pagrindiniame darbo kambaryje sodyboje prie Biržų. Ir visai gerai atrodo. Aišku, sudžiuvo, apėjo voratinkliais ir dulkėmis, bet beveik netrupa ir nebyra.

Nežinau, kodėl nenukabinu, neatsikratau. Gal tingisi, gal gaila. Juolab kad jis sodybą pasiekė įdomiu keliu. Po ceremonijos vainiką palikau pas pusbrolį Kaune. Kadangi jis kilęs iš Biržų, po kurio laiko jis man jį atvežė, beje, jau sudžiuvusį.“

2024 metų „Poezijos pavasario“ laureatas V.Kaziela buvo paskutinis, kurio pečius papuošė ąžuolo lapų vainikas, vėliau vainikuojami buvo tik Maironio premijos laureatai. „Kai man buvo uždėtas vainikas, nepajutau kažkokio ypatingo jausmo. Manau, kad simbolinis suvenyras tokia proga gal net labiau tiktų, mat jis būtų ilgaamžiškesnis.

Aš tą vainiką iš Vilniaus parsivežiau į Uteną ir laikiau beveik porą metų. Kadangi prisirinko galybė dulkių, teko atsisveikinti. Gyvenu nuosavame name, tad išnešiau į kiemą ir sudeginau.“

Savąjį ąžuolo lapų vainiką pavertė pelenais ir 2009 metų „Poezijos pavasario“ laureatas Rimvydas Stankevičius, tiesa, kiek iškilmingiau. „Man patiko tradicija „Poezijos pavasario“ laureatus vainikuoti ąžuolo vainiku. Jei Apolono atributas – laurų vainikas, tai ąžuolo – sena lietuviška tradicija. Man tas vainiko uždėjimas padidino akimirkos triumfą.

Aš jį saugojau gal metus ar pusantrų. Kol jis buvo žalias ir gražus, puošė namus, kai sudžiuvo ir ėmė kaupti dulkes, išnešiau į rūsį. Mat mest į konteinerį atrodė nepagarbu. Sykį važiavome į iškylą gamtoje, aš jį pasiėmiau ir sudeginau lauže.“

Ne kieme ir ne lauže, o namų židinyje savo ąžuolo vainiką sudegino ir 2005 metų laureatė kaunietė Daiva Čepauskaitė.

„Sykį pas mane namuose vakarojome su Antanu A.Jonynu ir Kęstučiu Navaku. Mes tą sudžiuvusį vainiką sukišome į židinį ir sukūrenome. O tada to vainiko pelenus barstėme ant K.Navako, kad jis pagaliau taptų laureatu, nes mes su A.A.Jonynu jau buvome vainikuoti, o jis dar ne.“

Nežinia, ar dėl šių burtų, bet K.Navakas iš tiesų tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, tiesa, po kelerių metų. Jam ąžuolo vainikas buvo uždėtas 2014-aisias.

To ąžuolo vainiko likimas nežinomas, nes 2020 metais K.Navakas mirė, tačiau poetas su humoru yra išsakęs požiūrį į jį: „Mane šiek tiek nervina ir tas tradicinis ąžuollapių vainikas – tokius geriau kabinti karvėms per Sekmines. Kolūkių laikais tai buvo „cool“, tokius pindavo ir geriausiam artojui, dabar gi gal būtų laikas rasti kitą simbolį, ne visi poetai tebenori būti krivių krivaičiai.“

„Kai Kaune man uždėjo vainiką, nustebau, kad jis toks sunkus ir nepatogus – pasijutau lyg pakinkytas arklys, – prisiminė 2019 metų „Poezijos pavasario“ laureatas Marius Burokas. – Kita vertus, man visai patiko, nes jis, be kita ko, kvepėjo išties maloniai.

Į Vilnių vainiką vežėm automobilio bagažinėje, nes niekur kitur netilpo. Kokius ketverius metus tas vainikas kabojo ant sienos mano darbo kabinete, kurį anuomet turėjau Lietuvos rašytojų sąjungos pastate. Galiausiai jis visas apdulkėjo, sudžiuvo, sutrūnijo, ėmė byrėti lapai. Teko išmesti.“

2000-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatas Gintaras Grajauskas taip pat atsiminė vainiko dydį ir svorį: „Pasijutau lyg man būtų uždėję pavalkus, kitaip tariant, pakinkę lyg žirgą. O to vainiko tolesnio likimo aš neatsimenu. Žinau tik tiek, kad jis pas mane Klaipėdoje ant sienos tikrai nekabojo.“

Tačiau G.Grajausko vainiko likimą atsiminė literatūros kritikas Valentinas Sventickas. „Anuomet buvau Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, – pasakojo jis. – G.Grajauskas, prieš vykdamas į Klaipėdą, paliko man vainiką ir leido su juo daryti ką noriu. Aš keletą dienų žiūrėjau jį, galiausiai nunešiau prie Neries ir paleidau pasroviui. „Plauk prie jūros pas Gintarą“, – tariau.“

G.Grajauskas šypsodamasis teigė, kad iki jo vainikas tikrai nenuplaukė. Kad ir kaip būtų, dauguma „Lietuvos ryto“ kalbintų laureatų apgailestavo ne dėl kintančių „Poezijos pavasario“ tradicijų, o dėl nesutarimų tarp rengėjų iš Kauno ir Vilniaus. Gal jiems išties vertėtų surūkyti taikos pypkę ir drauge judėti pirmyn?

* * *

* „Poezijos pavasario“ premijos laureatė – poetė Giedrė Kazlauskaitė už eilėraščių knygą „Marialė“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025;

* Maironio premijos laureatas – poetas Gvidas Latakas už eilėraščių knygą „Gavendos“, kurią išleido leidykla „Slinktys“, 2025;

* Vilniaus miesto savivaldybės mero premijos laureatas – poetas Edmondas Kelmickas už eilėraščių knygą „Tėvynės ieškojimas“, kurią išleido leidykla „Slinktys“, 2025;

* Vilniaus miesto savivaldybės Laimono Noreikos aktoriaus skaitovo prizininkė – aktorė Aldona Bendoriūtė;

* Dionizo Poškos premijos laureatas – poetas Rokas Drukteinis už eilėraščių knygą „Erškėčių pakrašty“, kurią išleido S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2025;

* Salomėjos Nėries premijos laureatas – poetas  Justas Jasėnas už eilėraščių knygą „Sakų lietus“, kurią išleido leidykla „Kauko laiptai“, 2025;

* Zigmo Gėlės premijos laureatė – poetė Alina Borzenkaitė už eilėraščių knygą „Undinės žvejoja“, kurią išleido leidykla „Slinktys“, 2025;

* Jono Aisčio premijos laureatas – poetas Vytautas Kaziela už eilėraščių knygą „Juodi išbaidyti žvėrys“, kurią išleido leidykla „Slinktys“, 2025;

* „Poezijos pavasario“ premijos už geriausią poezijos knygą vaikams laureatas – poetas Jonas Liniauskas už eilėraščių knygą „Žvaigždžių garažas“, kurią išleido leidykla „Slinktys“, 2025;

* „Poezijos pavasario“ ir AP galerijos prizas už poezijos sklaidą skirtas literatūros kritikei, literatūrologei Neringai Butnoriūtei;

* „Poezijos pavasario“ prizas už poezijos vertimus iš slovėnų ir kroatų kalbų skirtas Kristinai Tamulevičiūtei – už Aleš Šteger knygos „Degantys liežuviai = Goreči jeziki“ („Slinktys“, 2024), Dane Zajc knygos „Kalba iš žemės“ („Slinktys“, 2024) ir Marijos Dejanovič knygos „Duonos ir arklio etika“ („Slinktys“, 2025) vertimus bei atskiras poezijos vertimų publikacijas šalies kultūrinėje spaudoje; už poezijos vertimus į lenkų kalbą – Dominikai Jagiełkai už Ievos Toleikytės knygos „Czerwony śliski pałac“ / „Raudonas slidus rūmas“ („Biuro Literackie“, 2024), Laimos Kreivytės poezijos „Stany nieważkości“ / iš knygų „Artumo aritmetika“ ir „Sapfo skai(s)tykla“ bei nepublikuotų eilėraščių  (Instytut kultury miejskiej, 2026) vertimus.

* „Lietuvos ryto“ prizas už esė almanache „Poezijos pavasaris 2026“ skirtas rašytojui Gasparui Aleksai (už esė „Žvėrynas: ir bohemos, ir būties metafora“);

* Žurnalo „Nemunas“ prizu už geriausią debiutą almanache „Poezijos pavasaris 2026“ įvertintas poetas  Dominykas Andriuškevičius. Jis apdovanotas „už gaivališkumą, norą eksperimentuoti ir meilę laisvamaniams katinams;

* Moksleivių poezijos skaitymų „Augame kartu su eilėraščiu“ prizininkė – Vilniaus Karalienės Mortos mokyklos II-os klasės moksleivė Rimtė Rabašauskaitė.