Tarp daugybės dabarties lietuvių poetų Aidas Marčėnas poetu buvo labiausiai

Praėjusį trečiadienį Lietuvą apskriejo žinia, kad 65 metų poetas A.Marčėnas mirė. Neperdėsiu pasakydamas, kad netekome bene vienintelio šiuolaikinio lietuvių poeto, kuriam nereikėjo pozuoti, apsimetinėti, vaidinti. Jis buvo ištirpęs kalboje ir kūryboje, o kalba ir kūryba buvo ištirpusios jame. Jis kiekvieną akimirką tiesiog buvo poetas, įsitikinęs, kad „pasaulis baigiasi, todėl reikia rašyti eilėraščius“. Kitaip tariant, tarp daugybės lietuvių poetų A.Marčėnas poetu buvo labiausiai.

Apie savo apsisprendimą būti poetu A.Marčėnas užsiminė ir prieš porą dešimtmečių rašytoje savo autobiografijoje: „A.Marčėnas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune. Nuo 1964 m. gyvena Vilniuje. Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą, porą metų mokėsi Vilniaus konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija) televizijos režisūros. 1982-aisiais nusprendė tapti poetu; juo jaučiasi ligi šiol. Su papeikimu baigė Vilniaus senamiesčio universitetus.

Jaunystėje retsykiais dirbo tik iš pirmo žvilgsnio atsitiktinius darbus: apšvietėjas Akademiniame operos ir baleto teatre, gaisrininkas Akademiniame dramos teatre, sargas autoservise, kūrikas Vilniaus universiteto Botanikos sode, prekiniais traukiniais lydėjo karves į Vidurinę Aziją, kirto ir sodino medžius ir t.t. Sovietinės darbo knygelės grafoje „profesija“ įrašyta – pakuotojas.

Išleido kelias (dešimties link) poezijos knygas. 2005 m. A.Marčėnui paskirta Nacionalinė premija už „klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę“.“

Šią kukloką autobiografiją būtina papildyti ne vienu lietuvių literatūrai reikšmingu faktu.

Per keturis kūrybinio gyvenimo dešimtmečius A.Marčėnas išleido dvi dešimtis daugybei skaitytojų į atmintį įsirėžusių poezijos ir eseistikos knygų, tokių kaip debiutinis „Šulinys“ (1988 m.), „Angelas“ (1991 m.), „Dulkės“ (1993 m.), „Metai be žiogo“ (1994 m.), „Vargšas Jorikas“ (1998 m.), „Dėvėti“ (20012 m.), „Pasauliai“ (2005 m.), „Šokiai“ (2008 m.), „Dievų taupyklė“ (2009 m.), „Tuščia jo“ (2013 m.), „Dirbtinis kvėpavimas“ (2017 m.), „Ir“ (2019 m.), „Nieko nebus“ (2020 m.), „Mirkt“ (2023 m.).

Be eilėraščių, A.Marčėnas rašė ir įžvalgią, pastabią, šmaikščią eseistiką, literatūros kritikos straipsnius kultūrinėje spaudoje, knygose „Sakiniai“ ir „Kasdienynas“ užfiksavo kartais karnavališką, kartais skausmingą lietuvių literatūros pasaulio kasdienę būtį ir buitį.

Kas dar? A.Marčėnas buvo nuostabus pašnekovas – gyvybingas, įžvalgus ir šmaikštus ne tik interviu, bet ir paprastų neproginių pokalbių metu, tiek pasaulyje, tiek kalboje nuolat ieškantis ir randantis netikėtų sandūrų, sąskambių, ironijos ir autoironijos.

Tarkime, Elektrėnus jis vadino Gerbustanu. Kodėl? Mat šių eilučių autorius ir žinomas poetas Rimvydas Stankevičius kilę iš šio miesto. Arba štai patarimas pradedantiesiems poetams: „Patarčiau rašyti ir apie nieką negalvoti. Tiesiog reikia rašyti – ir jei tu turi talentą, jis tave pasigaus ir kažkur nusives, o jei neturi, ką padarysi, būsi kaip A.Marčėnas.“

Tad dar sykį atsiverskime tuos A.Marčėno įvairiomis progomis „Lietuvos rytui“ duotus interviu ir leiskime jam prabilti pačiam.

„Kai išleidau pirmąją knygą, atrodė, kad visi mane žino ir visa M.Gorkio (dabar Pilies) gatvė į mane žiūri. Gal kai kas ir pažvelgdavo, nes turėjau atrodyti gana idiotiškai. Tai buvo savotiška pamoka. Dabar aš puikiai suprantu, kad nei mano naujas eilėraščių rinkinys, nei Valentino Sventicko knyga apie mano eilėraščius tikrai nėra įdomi masėms.“

„Yra daug teorijų, kad poezijos energetika reiškiasi jaunystėje, o vėliau nublanksta. Žodžiu, kad poezija – jauno žmogaus veikla. Turbūt taip ir yra. Tik tiek, kad tuo jaunu žmogumi galima būti ir iki 80 metų, ir iki gyvenimo pabaigos. Tiesiog būtina neprarasti smalsumo, vaikiško požiūrio į pasaulį. Kitaip tariant, reikia nuolatos pamatyti daugybę naujų dalykų arba į įprastus pažvelgti kitaip, stebėtis kiekviena gyvenimo akimirka. Senatvėje tam padeda sklerozė.“

„Yra ir pensinio amžiaus poetų, ir neįgalių poetų, kurie niekur nedirba. Jie taip pat gauna kažkokią invalidumo pensiją. Aš gaunu valstybės stipendiją, kuri skiriama tam, kad poetas dirbtų, o ne tam, kad jis už tuos pinigus valgytų. Tad aš ir stengiuosi atidirbti už tą stipendiją. Nemanau, kad poezijos rašymas nėra darbas. Tai toks pat darbas, tik tiek, kad neapmokamas. Aš nusprendžiau tą darbą dirbti ir dirbsiu, kol pajėgsiu.“

„Viskas prasidėjo nuo Sigito Gedos. Kai kokiais 1987 metais aš jam nunešiau pluoštą rankraščių, jis man patarė nerimuoti. Aš į tokį patarimą sureagavau priešingai – pamaniau, kad man būtinai reikia išmokti rimuoti.

Atrodo, aš tai pramokau ir dabar neretai atsitrenkiu į tokius kampus, kai būna sunku rašyti verlibrą, kai tas rimas ima tiesiog tavyje skambėti.

Juk rimuotas eilėraštis labiau remiasi muzika, muzikinėmis akimirkomis, kurios iššaukia mintį, o verlibre visada pirmiau žengia mintis ir tik paskui intuicija.“

„Visi yra svarbūs. Svarbūs ir tie rašymo šišai, iš kurių atsirado pirmoji knyga „Šulinys“. Jai eilėraščius atrinkau iš kokio tūkstančio. Svarbus ir mokymasis rašyti, savotiškas klaidžiojimas rūke, kai netikėtai atrandi stebuklą.

Nemokėjimas rašyti yra gražus. Kuo daugiau turi patirties, kuo giliau išmanai poezijos amatą, tuo geriau žinai, kaip nereikia rašyti poezijos. Bet taip ir nesužinai, kaip ją reikėtų rašyti. Taigi su patirtimi ir amžiumi lieka vis mažiau erdvės, kurioje gali kurti.“

„Aš savo talentu abejojau, abejoju ir abejosiu. Apskritai jaučiuosi lyg kalmaras. Išleidžiu į save panašią rašalo dėmę, o pats neriu atgal į gelmę, į save. Visi diskutuoja apie tą rašalo dėmę, ją giria ar peikia, o aš ir toliau lieku vienas, laisvas ir abejojantis. Iš tų dvejonių gal kas ateityje ir atsiras. Tad kritikams mano talentu abejoti nebūtina. Tiesa, ši ištartis pasieks viešumą ir, aišku, kai kas ją vėl priims už gryną pinigą.

Bet štai kas tikra. Esu prastas poetas, tikrai. Bet kai parašau nors kiek vykusį eilėraštį, kelias akimirkas man atrodo, kad esu geriausias pasaulyje. O kai rašau, jaučiuosi neprilygstamas – geresnių nėra ir negali būti. Po dienos vėl žinau, kad esu pats blogiausias, kad jau metas šią dilemą spręsti dar viena – eiline – savižudybe eilėraštuku. Matyt, toks mano charakteris. Bet jis turbūt neišskirtinis, nes, spėju, nemažai menininkų šitaip linksminasi.“

„Vilnius yra gyvas. Jis alsuoja. Tuo jis mane labiausiai žavi. Aš net galiu pasiklysti Vilniuje, nors čia gyvenu ne vieną dešimtmetį.

Aš Vilniaus nepažįstu taip, kaip nepažįstu savęs, ir pažįstu taip, kaip pažįstu save. Juk kad ir kaip stengtumeis, savęs, savo dvasios ir kūno iki galo nepažinsi. Lygiai taip pat neįmanoma iki galo pažinti Vilniaus dvasios ir kūno.“

„Sakinius rašau ne kasdien, bet esu linkęs kiekvieną dieną ką nors parašyti, nebūtinai sakiniais. Tada lyg ir susitvarkai su savo jausenomis, mintimis. Be to, tuomet atrodo, kad diena neprabėgo visiškai bergždžiai.

Kita vertus, galiausiai suvoki, kad parašei visišką nesąmonę. Bet juk iš tų nesąmonių susideda ne tik rašymas, bet ir gyvenimas, kuriame sąmonių ne tiek ir daug.

Šiaip ar taip, gyvenimo pabaigoje paaiškėja, kad tai, ką laikei sąmonėm, yra pačios didžiausios nesąmonės. O štai tos nesąmonės, pasirodo, ir buvo vertos palikti ar išsinešti.“

„Dieve, kiek aš spektaklių esu pastatęs! Kokie tai spektakliai! O vaidmenys! Prieš tai dar dailės srityje įnirtingai dirbau – abi ausis nusipjoviau. O koks nuostabus buvau menotyrininkas! Kol galiausiai supratau, kad net piešti nemoku ir niekada neišmoksiu, nes tam reikia pastangų. O romanus kokius rašiau! Vieną net beveik baigiau, tiesa, apysakos (tada dar egzistavo toks žanras) apimties. Ir visa kita...

Tiesa, prezidentas ir kosmonautas niekada nenorėjau būti, bet filmų daug susukau. Ir visi jie – aukščiausio lygio. Svarbiausia – sukurti faktiškai dykai, be lito iš valstybės kišenės. Tokie tie mano praeities planai. Juos visus įgyvendinau. Poezijoje ir, žinoma, „Sakiniuose“.“

 

tiek dienų tiek naktų viens į kitą keliavę ilgai

aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai

 

mano amžinas prieše mes geriam iš upės vienos

ir ranka ta pati mums žirgus vakare nubalnos

 

ir staiga mus sutaikys vienovėj drauge su mumis

atsiklaupus prie upės ištroškusi mūsų mirtis

 

 

va ir vasara baigias greičiau negu mirksnis prieš mirtį

sutalpina savin šimtą tūkstančių vasarų gal

mes jau regim seniai ko vis vien neišvengsim patirti

kai sugrįžę ilgam šimtui tūkstančių metų atgal

 

mes sustojam prie upės o upėje pilna gyvybės

ir nutolstančioj pievoj mus stebi drugiai ir žiogai

ir atėjusios mūsų dvi švytinčios skaidrios būtybės

(aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai)