Garsiojo romano „Vilniaus pokeris“ autoriaus R.Gavelio (1950–2002) pirmoji knyga „Neprasidėjusi šventė“, į kurią pateko aštuoni apsakymai, pasirodė lygiai prieš 50 metų. Ji buvo duota rinkti 1976 metų gegužės 5-ąją, pasirašyta spaudai liepos 12-ąją, o turint omenyje lėtesnį anuometinį tempą knygynus greičiausiai pasiekė vasaros ir rudens sandūroje.
1976-ieji buvo nepaprastai intensyvus R.Gavelio gyvenimo laikotarpis. Prieš metus jis vedė matematikę Nijolę Paukštytę. 1976-ųjų rugsėjį pabaigė dienos šviesos neišvydusį romaną „Concerto grosso“, brandino apsisprendimą mesti fiziko profesiją, o ir kone visa jo novelistika buvo parašyta panašiu laiku.
Neseniai išleistoje monografijoje apie R.Gavelį „Galvoja fizikas!“ („Lapas“) literatūros tyrinėtoja Jūratė Čerškutė pateikė tokią R.Gavelio našlės N.Gavelienės citatą apie netradicines jųdviejų vestuves: „Nei „baliaus“, nei baltos suknelės su veliumu nebuvo. Vilkėjau rožinės spalvos suknelę, kažkodėl tada tai man atrodė gražu.
Aš, Ričardas ir du vestuvių liudininkai į Civilinės metrikacijos biurą nudardėjome senu zaporožiečiu. Kai jau nuvažiavome, ėmėme gailėtis, kad prie automobilio nepririšome tuščių konservų skardinių: būtų buvę taip efektinga! Aš sirgau bronchitu ir sutuoktuvių ceremonijos metu pasidariau raudona kaip burokas – stengiausi nesukosėti.“
R.Čerškutės knygoje galima rasti ir intriguojantį N.Gavelienės pasakojimą apie ankstyvuoju etapu žaismingai praktikuotą savotišką bendraautorystę: „Jaunystėje kartais sugalvodavau siužetus, papasakodavau jam, o jis parašydavo apsakymą. Bet parašydavo savaip! O aš baisiausiai nervindavausi, kad ten viskas ne taip, kaip aš buvau sugalvojusi. Susipykdavom mirtinai, nes man atrodydavo, kad aš buvau sugalvojusi geriau.“
– Apsakyme „Neprasidėjusi šventė“ R.Gavelis taip apibūdino fizikus: „Visi fizikai vienodi: niūrūs ir pilki. R.Gavelis su pagyrimu baigė fiziką, kurį laiką blaškėsi tarp fizikos ir literatūros, jo kūryboje netrūksta tiksliukams būdingo analitiškumo. Ar yra žinomi motyvai, kodėl R.Gavelis pasirinko studijuoti fiziką? – paklausiau J.Čerškutės.
– Aš, deja, R.Gavelio nepažinojau, tad galiu pabandyti tik nubrėžti numanomo atsakymo kontūrus, tiksliau, juos surankioti iš knygos „Bliuzas Ričardui Gaveliui“ („Tyto alba“, 2007 m.).
Rašytojo motina Vanda Gavelienė savo atsiminimuose rašė: „Mokykloje Ričardui turėjo įtakos tėvų specialybės (fizika ir matematika), todėl šiais mokslais labiausiai domėjosi. Skaitė apie tiksliųjų mokslų laimėjimus, dalyvavo fizikos būrelio veikloje, dalyvavo mokyklinėse ir respublikinėse jaunųjų fizikų olimpiadose, jose pelnė Švietimo ministerijos garbės raštų. Jam buvo suteiktas respublikinės jaunųjų fizikų olimpiados laureato vardas, laimėta respublikinė taurė, skirta geriausiam Lietuvos jaunajam fizikui.
1968 metais Ričardas įstojo į Vilniaus universitetą, pasirinko gerokai išlavinančią protą teorinės fizikos specialybę, dėstomą Fizikos-matematikos fakultete. Ričardas laisvai pasirinko, ką studijuoti, tad niekada dėl to nesigailėjo.“
Fizikos studijos ir kūrybinis kelias ėjo lygiagrečiai: 1973 m. R.Gavelis baigė teorinės fizikos studijas ir tais pačiais metais kultūrinėje periodikoje, pirmiausia žurnale „Nemunas“, vėliau „Literatūroje ir mene“, publikavo pirmus apsakymus. O fizikos išmanymo antspaudas, man regis, matyti kiekviename kūrinyje, kuriuo R.Gavelis stengėsi perprasti mūsų gyvenimą kuriančius reiškinius.
– Ar pirmoji R.Gavelio knyga „Neprasidėjusi šventė“ anuomet tapo svarbiu įvykiu lietuvių literatūros pasaulyje?
– Tokiu įvykiu, kokiu tapo metais vėliau, 1977 metais, išleista Sauliaus Tomo Kondroto debiutinė knyga „Pasaulis be ribų“, R.Gavelio pirmoji knygelė netapo, bet ją recenzavo du prozos milžinai – Juozas Aputis ir Romualdas Granauskas.
Abu jie konstatavo, kad R.Gavelio novelės yra proto konstrukcijos, kad jo herojus yra naujoviškas lietuvių literatūroje, pasižymintis dar nematytu individualumu ir stokojantis reikalingo kontakto su istorijos tėkme. Jiems užkliuvo, kad nėra aiškiai apibrėžto ir atpažįstamo (t.y. realistinio) santykio su tikrove, kad ji neatspindima kaip veidrodyje, o kuriama per mistifikaciją, pasakotojo ir veikėjų žiūrų persidengimus.
Vėliau tapo madingo tono ženklu tiek R.Gavelį, tiek S.T.Kondrotą kaltinti nusirašius magiškąjį realizmą nuo Gabrielio Garcios Marquezo. Vis dėlto anuometinės prozos kontekste aštuonių (trys iš jų jau buvo paskelbti kultūrinėje spaudoje) apsakymų debiutinė R.Gavelio knyga išsiskyrė tarp eilučių įrašyta istorine neteisybe ir sovietine okupacija, tuo kitonišku veikėju, neabejotinai veikiančiu tik mieste, o ne kaime, ir tamsiųjų žmogaus emocijų plėtojimu – nestinga vienišumo, apleistumo, nevilties, prislėgtumo ir klaikaus liūdesio.
Visa tai skleidėsi Thelonious Monko, Dave’o Brubecko trio, Charleso Minguso džiazo fone. Sakyčiau, kad pirmoji R.Gavelio knyga džiazo improvizacijas derino su siekiu nutapyti tobulą veikėjo portretą, kuris R.Gavelio kūryboje reikštų tikslią intelekto charakteristiką, išlaikant veikėjams būdingą melancholiją ir silpnybes.
Susiję straipsniai
– Ar „Neprasidėjusi šventė“ buvo svarbi paties R.Gavelio gyvenime? Kaip jis ją vertino? Juk užrašų knygelėse radote įrašą: „Menininko gimimo data: 1978 02 22.“ Vadinasi, leisdamas pirmąją knygą jis dar nelaikė savęs tikru rašytoju?
– Iš pokalbių su rašytoju galima nuspėti, kad debiutinės knygos jis linkęs nepriskaičiuoti prie savo aukso fondo. Paminėta data, manytina, fiksuoja, kada R.Gavelis apsisprendė tapti profesionaliu rašytoju, t.y. paliko mokslininko darbą Teorinės fizikos ir matematikos institute.
Tai kartu reiškė ir vieno kūrybinio etapo (nuoseklaus ir kryptingo mokymosi rašyti) pabaigą ir kito pradžią – taip paties R.Gavelio įrašyta po menininko gimimo data: „Dvi pjesės ir apsakymų knygelė“ – PRE. Nuo trečios pjesės ir „Įsibrovėlių“ prasideda POST.“
Taigi atkreipkite dėmesį, kad „Neprasidėjusi šventė“ – tik apsakymų knygelė (ir tai ne tik apie nedidelį knygos formatą), o štai „Įsibrovėliai“ yra „Įsibrovėliai“.
Būtent šį apsakymų ciklą pats R.Gavelis vadino „autstendišku“ – išsiskiriančiu. Tai galima vadinti tikruoju R.Gavelio debiutu – konceptualiai sugalvotu ir įgyvendintu, demonstruojančiu ryškų, su niekuo nesupainiojamą, išskirtinį pasakojimo braižą, siekį spręsti pasakotojo problemą, o veikėjus pavaizduoti pasitelkiant vidinių gyventojų teoriją. Tai savotiškas R.Gavelio kūrybos manifestas.
– Mane stebina, kad tie prieš penkis dešimtmečius R.Gavelio parašyti apsakymai daugeliu atžvilgių nėra pasenę. Štai paskutiniame pirmosios knygos apsakyme „Autobuse pusę aštuonių ryto“ galima rasti tokią mintį: „Dabar niekas nenori būti antras, visi pirmi ir visi su savo nuomone. Šeimos dėl to skiriasi. Ir tegu. Visada gali būti pirmas, kai esi vienas.“ Tad ką šiuolaikiniam skaitytojui kalba R.Gavelio novelistika ir visa kūryba?
– Ko gero, kalba tai, ką geba kalbėti gera literatūra. Apie mūsų gyvenimą, jo neperprantamumą, variantiškumą. Jo fiziką ir metafiziką. Žmogiškuosius meilės, neapykantos ar konkurencijos ryšius. Nesusikalbėjimą.
Kalba ir apie XX a. Lietuvos istoriją, ypač tamsiausią jos puslapį – sovietinę okupaciją. R.Gavelis labai tiksliai aprašęs (dabarčiai gal net aktualesnę) valdžiažmogių, beatodairiškai trokštančių valdžios, charakteristiką.
Labai norėčiau tikėti, kad R.Gavelio Vilniaus romanai ir toliau kuria Vilniaus mitą. Juk „Vilniaus pokeryje“ parašytas sakinys „Vilnius – tai riba, kur susikovė rusų ekspansija ir Europos dvasia“ vis dar nepasenęs, ar ne?
– „Rašiau, ką norėjau, o spausdinau, ką leido. Nuo 1978 metų nieko nebeleido“, – viename interviu yra užsiminęs R.Gavelis. Tačiau antroji jo novelių knyga „Įsibrovėliai“ pasirodė 1982 m., o trečioji „Nubaustieji“ – 1987 m. Nejaugi visos trys knygos buvo parašytos iki 1978 m.? Ar mes visada galime tikėti tuo, ką teigė rašytojas? Tai klausimas ir apie cenzūros įtaką R.Gavelio kūrybiniam gyvenimui.
– Paprasti skaitytojai gali tikėti, o tyrėjas turi žvelgti įtariai. Šiame R.Gavelio pasakyme yra šiokio tokio koketavimo. Ir datų neatitikimo. Kita vertus, tai liudija rašytojo vidinį nusiteikimą, perėjimą, kaip minėjau, į kitą etapą.
„Įsibrovėlių“ rankraštis leidyklai buvo atiduotas 1979 metais (spėtina pagal vidinės recenzijos datą), o publikuotas 1982-aisiais. 1978-ieji svarbūs ta jūsų minėta menininko gimimo data, liudijančia vidinį jo apsisprendimą būti rašymo pusėje, ir tuo, kad R.Gavelis ėmėsi didžiojo žanro – romano, pirmiausia pradėjo rašyti „Vilniaus džiazą“, o nuo 1979-ųjų – „Vilniaus pokerį“.
Cenzūra dramatiškai nuožmi nebuvo, nors 1984 m. buvo atmestas jo pjesių rinkinys „Apeigos“, nuo 1985-ųjų leidykloje gulėjo ir „Nubaustųjų“ rankraštis, išleistas tik su Alberto Zalatoriaus įsikišimu (nes buvo dvi viena kitai prieštaraujančios vidinės recenzijos) 1987-aisiais.
„Vilniaus pokerį“ R.Gavelis rašė į stalčių, sąmoningai žinodamas, kad esamoje sistemoje toks kūrinys, kritikuojantis sistemą, niekada negalės būti publikuotas – ar tai ne nuožmi cenzūra?
– Jei užsiminėme apie R.Gavelio užrašų knygeles, gal galėtumėte daugiau apie jas papasakoti?
– R.Gavelio fonde yra saugomos keturios užrašų knygelės, visos iš devintojo dešimtmečio. Tikslaus datavimo nėra, viena gali būti 1971–1972, kita, pati svarbiausia, manytina, yra iš 1978 metų.
Dvejose ankstyviausiose užrašų knygelėse pilna siužetų planavimo (papunkčiui), padrikų istorijėlių kontūrų – jas išrašytas galima rasti nepublikuotų kūrinių korpuse, geriausių džiazo muzikantų sąrašų, žaismingos gyvenimo statistikos. Vėlyvosiose užrašų knygelėse jau galima atsekti teorinių svarstymų (pavyzdžiui, apie teatrą, ar kas yra geras apsakymas), „Vilniaus pokerio“ ir „Vilniaus džiazo“ idėjų, veikėjų eskizavimo, pastabų sau, kūrinių struktūros schemų. Taigi, tai visiškai darbiniai užrašai, daug skirtingų temų viename puslapyje.
Rašydama savo monografija daug laiko praleidau nagrinėdama R.Gavelio užrašų knygeles – ačiū jo tikrai raiškiam raštui! – ir visąlaik neapleido pojūtis, kad jos buvo tarsi specialiai rašytos ateičiai ir jo kūrybos tyrėjams. Beje, būtent užrašų knygelėje brūkštelėta R.Gavelio pastaba sau – „Galvoja fizikas!“ – tapo manosios knygos pavadinimu.
– Savo knygoje rašote: „R.Gavelio novelistika visame jo kūrybos kontekste yra tarsi pirmasis sakinys, užkoduojantis visas kitas temas bei sakinius.“ Kokias pirmųjų novelių knygų ypatybes atsekate vėlesnėje jo kūryboje?
– Griežtai sukaltą ir nepajudinamą kūrinio struktūrą. Ne emocinį, ne tautinį ar tradicijos atpažįstamą ir pripažįstamą, o intelektinį, mąstymo ir mokslo logikos persmelktą kalbėjimo būdą. Veikėjus, turinčius galybę skirtingų gyventojų, todėl, ir nepatikimą veikimą kūrinyje. Norą pasakoti apie tabu temas: skaudžiausius Lietuvos istorijos puslapius, pilką sovietinę kasdienybę, beatodairišką valdžios troškimą, siekį užvaldyti kitą, apskritai amžiną žmogaus kovą su blogiu, vidiniais demonais ir sielos tamsuliais.
– Jei paprašyčiau penkiais sakiniais apibūdinti R.Gavelio charakterį, jo gyvenimo būdą, kaip tie sakiniai skambėtų?
– Jūs prašote apibūdinti žmogų iš kūno ir kraujo, kurio aš gyvenime nesutikau. Tai gali padaryti tik jį pažinojusieji.
Iš visų – tiek publikuotų, tiek nepublikuotų – tekstų akivaizdu, kad rašytojas R.Gavelis buvo ambicingas, todėl daugeliui atrodęs ir arogantiškas, aštraus proto eruditas, darbštus, planuojantis, nepasiduodantis, visada buvęs prieš.
Tai, ko gero, lėmė vienišumą ir, jo paties žodžiais tariant, „alkoholinius paslydimus iš nuovargio gyventi“.
– „Elegantiški žmonės nemiršta. Jie tyliai pasitraukia“, – viename pirmosios knygos apsakyme rašė R.Gavelis. Turint omenyje iki šiol sklandančias spėliones dėl R.Gavelio mirties priežasčių, jūsų manymu, ar jam pavyko elegantiškai tyliai pasitraukti?
– Po jūsų cituojamų sakinių tame pačiame apsakyme dar pridurta, kad „viena elegancija toli nevažiuosi“.
Mes niekada nežinome, kokie būna elegantiški žmonės, kai niekas jų nemato.
R.Gavelio mirtis buvo staigi ir netikėta, o tai, ko gero, niekada nekelia asociacijų su elegancija.
Elegantiškai pasitraukti – tai žinoti, kad mirtis čia pat, susitvarkyti visus popierius, sunaikinti įkalčius, atiduoti archyvą... R.Gavelis, spėčiau, norėjo gyventi ir dar, kaip galima rekonstruoti iš pokalbių, turėjo kūrybinių planų.