„Kas iš tiesų galėjo nutikti Barborai Radvilaitei?“ – intriguoja paantraštė, o istorinio detektyvinio romano žanras sufleruoja, kad tai nėra tik dar kartą aprašyta legendinė Barboros ir Žygimanto Augusto meilės istorija.
„Nematomos rankos“ veiksmas prasideda 1542-ųjų pabaigoje, kai karališkuosius Vavelio rūmus pasiekia žinia, kad netikėtai amžinybėn iškeliavo bene įtakingiausias LDK didikas grafas Stanislovas Goštautas. Aiškintis įtartinų jo mirties aplinkybių išsiunčiamas sumanus lietuvis bajoras Davaina.
O tuo metu atokioje Geranainių pilyje dvidešimtmetė Barbora Radvilaitė Goštautienė graudžiau nei vyro netektį aprauda laimės neatnešusią santuoką ir savo miglotą ateitį.
Alkoholio atsisakęs M. Bertulis – apie tamsiąją vakarėlių pusę: „Esu atsibudęs nakvynės namuose“
Gražioji našlė nė neįtaria, kad netrukus likimas atsiųs jai svaiginančią meilę, tuo pat metu įsukdamas į pavojingą žaidimą, kuriame figūras lyg šachmatų lentoje stumdys klastinga ranka. Šios paliktais kruvinais pėdsakais Davaina seks beveik dešimt metų – iki pat Barboros mirties.
„Romane kuriu aiškų ir ryškų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Barboros, moters, kuri priešinosi nusistovėjusioms normoms ir norėjo būti laiminga, charakterį“, – sako debiutuojanti autorė.
Susiję straipsniai
Apie tai, kaip ir kodėl gimė istorinis detektyvinis romanas „Nematoma ranka“ Juliją Janus kalbina Daina Žemaitytė.
– Kodėl debiutinio romano siužetui pasirinkote Barboros Radvilaitės istoriją? Juk apie ją turbūt jau žinome viską?
– Taip, atrodo, jau tiek piešta, tapyta, tiek aprašyta, suvaidinta ir visaip kitaip rodyta ta Barbora. Graži, nelabai laiminga, patekusi tarp meilės ir politikos girnų, vyro karaliaus karste atlydėta į Vilnių – ką dar galima apie ją pasakyti? O bet tačiau...
Barbora Radvilaitė daugiau nei 400 metų yra ginčų objektas. Nekenčiama arba dievinama. Ikona, niekaip neparodanti savo tikrojo veido. Paslaptis. Iki šių laikų istoriją rašė vyrai, ir Barbora joje buvo tik karaliaus aistros objektas, amžinos meilės simbolis. Bet ar tikrai suvokiame ją kaip realų žmogų?
Grožinės literatūros kūriniuose jos charakteris neaiškus, ji visuomet tarsi tik statistė, jos personažui neužtenka gylio. Barboros istoriją žinome visi, bet ar ši tokia pažįstama istorija mums sava?
Kad ryžčiausi kurti tokį romaną, reikėjo ne vienų metų ir ne vieno sutapimo. Prieš beveik septynerius metus atsitraukusi nuo mados ėmiausi vietokūros ir, Vilniaus senamiestyje inicijavusi Stiklo kvartalo projektą, sutikau įkvepiančią bendruomenę. Ten, Stiklių gatvėje, verslininkas Patrikas Ribas atidarė kavinę ir pavadino ją „Augustas & Barbora Love Story Café“. Čia atsirado Augusto ir Barboros pyragaičių, kokteiliai gavo istorinių asmenybių vardus.
Patrikas intuityviai pajuto vietos dvasią ir sukūrė Vilniaus DNR sinergišką vietą – būtent tai yra vietokūros esmė. Žavėjausi jo sprendimu, manęs neapleido jausmas, kad neišnaudojame Barboros ir Žygimanto Augusto istorijos, kaip, pavyzdžiui, Veronoje tai daroma su Romeo ir Džuljetos legenda.
O tada atėjo kovidas. Užsidarėme namuose, viskas nutilo. Mano galvoje gimė mintis sukurti audiogidą per su Barbora Radvilaite susijusias Vilniaus vietas. Scenarijų rašiau pirmu asmeniu – tarsi pati Barbora vestų savo gyvenimo maršrutu.
Petro Saulėno nuotr.
O vėliau išsivystė ir projektas „Slapta meilė“: suvenyrai, lauktuvės ir dovanos – nauja mano, kaip dizainerės, veikla. Kad galėčiau kurti sensorines, gastronomines patirtis, ekskursijų scenarijus, turėjau labai įsigilinti, kastis iki pat šaknų. Galiausiai pagalvojau – esu šioje istorijoje taip giliai, kad galiu suprasti, kokia iš tikrųjų galėjo būti Barbora Radvilaitė. Ir aprašyti, kas galėjo jai nutikti.
– Bet istorikų nuomonė vieninga – Barbora Radvilaitė mirė nuo kiaušidžių vėžio. Abejojate tokia diagnoze?
– Nesutikti su ja negaliu – tai įrodė modernūs palaikų tyrimai. Nerasta ir jokių žinomų to meto nuodų pėdsakų. Tačiau natūraliai kyla klausimas – kodėl tokia jauna moteris susirgo vėžiu? Kas galėjo jį sukelti?
Kitaip nei mokslininkai, privalantys remtis tik faktine medžiaga, rašytojai yra laisvi – gali pasileisti plaukus ir kurti savo versijas. Aš savąja aprašiau „Nematomoje rankoje“. Beje, pirmieji skaitytojai ją įvertino kaip labai įtikinamą.
– Kaip kuriamas istorinis detektyvas? Rašant istorinį romaną pirmiausia reikia surinkti galybę medžiagos ir joje nesusipainioti, konstruojant detektyvą – kurį laiką klaidinti, vėliau nustebinti skaitytoją. O „Nematoma ranka“ – du viename...
– Surinkti medžiagą, parašyti ir suredaguoti užtruko beveik trejus metus. Pirmiausia chronologiškai išsidėliojau žinomus faktus. Rinkau juos iš įvairiausių šaltinių: istorinės ir grožinės literatūros, mokslinių darbų ir straipsnių, išlikusių laiškų, kad galėčiau matyti bendrą įvykių paveikslą ir bandyti suprasti, kaip pagrindiniai herojai galėjo tame kontekste jaustis.
Tuomet susiradau biuro lentą, prismeigiau ant jos žemėlapį, sužymėjau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestus ir lipniais spalvotais popierėliais pradėjau žaisti detektyvą. Klijavau vardus, datas, vedžiojau raudonas linijas, kol visa tai užsifiksavo mano galvoje, o tada jau įvykiai, jausmai ir paslaptys ėmė patys gulti į tekstą.
Petro Saulėno nuotr.
Įsivažiuoti reikėjo kelių mėnesių, galiausiai apsisprendžiau, kad kiekvienos savaitės trečiadienis yra skirtas rašymui ir tik rašymui. Buvo ir kūrybinių atostogų nuo kitų darbų, kai išvažiavusi iš Vilniaus po kelias savaites neatsitraukiau nuo rankraščio. Kurdama romaną beveik parašiau scenarijų filmui. Tada su redaktorės pagalba teko turinį adaptuoti romanui. Sutinku su ja – jei nori, kad kada nors būtų pastatytas filmas, geriausia pradėti nuo knygos.
– Ar kas nors, gilinantis į istorinę medžiagą, jums pačiai buvo nauja, netikėta?
– Kalbant apie Barborą, mane nuoširdžiai nustebino jos drąsa ir ištvermė. Kalbant apie istorinius įvykius – panašumas su mūsų laikais. Tos pačios grėsmės, iš esmės tokie patys būdai politinėms problemoms spręsti.
– Kas, jūsų akimis, Barbora būtų šiandien? Karjeros moteris, nuomonės formuotoja ar tiesiog turtingo vyro žmona?
– Turbūt ir influencerė, ir verslo pasaulio žvaigždė. Barbora neabejotinai buvo charizmatiška asmenybė, turėjo gerą skonį ir mėgo puoštis, buvo protinga ir išradinga, nebijojo viešai pasirodyti.
Sunku įsivaizduoti ją ramiai tūnančią auksiniame narvelyje. Be to, ją užaugino ir išauklėjo viena įtakingiausių LDK giminių. Radvilos visais laikais siekė kaupti ir didinti turtą, o savo vaikus mokė, kaip jį išsaugoti. Todėl šiais laikais Barbora neabejotinai būtų baigusi geriausius universitetus ir puikiai tvarkytųsi su savo žemėmis, kapitalu ar investicijomis.
– Sakoma, kad lengviausia istorijos mokytis iš grožinės literatūros. Ar jos galima mokytis ir iš „Nematomos rankos“? Kiek jūsų romane tiesos, kiek – išmonės ir kūrybos?
– Kai kurie herojai (kad ir Barboros kompanionė Katerina), įvykiai, detalės ir vietovės yra išgalvoti arba gali ne visai atitikti istorinę tiesą. Pavyzdžiui, Stanislovas Davaina išties egzistavo, tačiau koks buvo jo vaidmuo Barboros gyvenime, turėjau nuspręsti pati.
Keliose vietose dėl siužeto vingių sąmoningai šiek tiek nusižengiau pakeisdama įvykių chronologiją, bet tos paklaidos nėra esminės. Veikėjų dialogai, istorijos posūkis – taip pat mano vaizduotės vaisius.
Petro Saulėno nuotr.
Tačiau sakyčiau, kad romane galioja 90:10 proporcija istorinių faktų naudai – jie yra pasakojimo griaučiai. Aprašant etiketą, aprangą, valgius, medicinos priemones, ginklus ir kitas to laikmečio detales pasitarnavo informacija, surinkta kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi kuriant tarptautinę parodą „Karalienė, karalystė ir jausmai“ apie Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės gyvenimo, ugdymo, buities, higienos, kulinarinę aplinkas.
– Jūsų romane pirmasis Barboros vyras grafas Goštautas – homoseksualus, o motina Barbora Kola Radvilienė ne tik nekaltai flirtuoja su gerokai jaunesniais vyrais... Darote gana drąsias prielaidas apie kai kurias realias istorines asmenybes?
– Išlikusiuose laiškuose galima aptikti užuominų, kad Stanislovas Goštautas nesidomėjo savo jauna dailia žmona, nors pratęsti giminę buvo gyvybiškai svarbu – jis buvo vienintelis sūnus ir paveldėtojas.
Santuokoje su Goštautu Barbora pragyveno penkerius metus, tačiau nėra žinių, kad nors kartą būtų pastojusi. Na, o Barbora Kola Radvilienė... Iš ko daugiau jos dukra galėjo paveldėti ugningą charakterį ir perimti to meto didikei gana laisvas manieras?
Nebijau daryti išvadų ir improvizuoti. Kodėl istorinės asmenybės turi būti neliečiamos? Kodėl tarsi vengiame į jas pažvelgti taip, kad jos atgytų ir suteiktų mūsų istorijai spalvų, dinamikos, charakterio?
– Nesibaiminate istorikų kritikos dėl tokios laisvės improvizuojant?
– Jei baiminčiausi kritikos – nieko nedaryčiau. Man ne itin svarbu, ką pasakys kritikai. Daug svarbiau – ar šis romanas paskatins labiau priimti Barborą, išgyventi įvykius kartu su ja. Juk žmogus augina savyje pasididžiavimą savo šalies istorija per tikrų žmonių istorijas. Per jausmą, kurį tos istorijos palieka.
Todėl aš einu istorijos atgaivinimo keliu. Kad istorinis paveldas paveiktų, patrauktų, sužavėtų, jis turi įgauti gyvo žmogaus kūną, balsą, jausmus ir būti pasakojamas šiuolaikiškai. Labai norėčiau, kad Barbora Radvilaitė taptų mūsų Marija Antuanete ar imperatoriene Sisi, kad pradėtume apie ją drąsiau ir išradingiau kalbėti.
– Užsiminėte, kad pradinis „Nematomos rankos“ rankraštis buvo panašesnis į scenarijų. Svajojate apie filmą?
– Tikiu, kad Barbora Radvilaitė, jos ir Žygimanto Augusto meilės istorija gali būti įdomi ne tik lietuviams ar lenkams. Ir tikrai galėtų atsirasti filmas, o gal net serialas, pajėgus pavergti žiūrovus iš viso pasaulio taip, kad įsimylėję Barboros įvaizdį plūstų į mūsų šalį aplankyti Barboros namus.
Vilnius – nuostabus kinematografiškas miestas, ne veltui pastaruosius dešimtmečius kinematografijoje vaidina Vieną, Stokholmo ar Malmės fragmentus. Kodėl gi neleisti jam, o taip pat Dubingiams, kitoms paveldo istorija turtingoms vietoms suvaidinti save ir atskleisti jų grožį, unikalumą, šaknis per legendinę karališkos meilės istoriją, juose nutikusią dar XVI amžiuje?