Ne vieną anapilin jau išėjusį Kauno bohemos atstovą pažinojęs režisierius Vytautas Balsys prisiminimus ir įspūdžius apie juos, Kauną ir savo patirtis sudėjo į knygą. Skaitant ją nuobodu tikrai nebus.

„Žalgirio“ arenoje vykusioje Kauno knygų mugėje buvo pristatyta ir režisieriaus V.Balsio knyga „Vasaros sniegas. Bohemos dienoraštis“.

Novelių ir apsakymų rinkinio pristatyme dalyvavo ne tiktai jo autorius, bet ir architektas Algirdas Kaušpėdas, rašytojas Herkus Kunčius bei aktorius Saulius Bagaliūnas.

Novelių knyga gimė keistai

[[ge:lrytas:lrytas:44128352]]

Į arenos, kur vyko knygų mugė, salę susirinko gausus būrys V.Balsio gerbėjų. Jiems įdėmiai klausantis kalbų apie knygą A.Kaušpėdas paklausė, kur V.Balsys buvo pasislėpęs, kad tylėjo ir nerašė.

V.Balsys sakė, kad daug metų sukosi teatre, teko nusifilmuoti ir kine. Jis ir anksčiau pasakojęs istorijas, tik kita forma.

[[ge:lrytas:lrytas:44112815]][[ge:lrytas:lrytas:44110035]][[ge:lrytas:lrytas:43813350]][[ge:lrytas:lrytas:43070130]]

„Knyga gimė labai keistai. Viename apsakyme yra pasakojimas apie architektą Algimantą Kančą. Su architektais važiavome slidinėti į kalnus, nors visai nemokėjau stovėti ant slidžių.

Kai nuo kalno viršūnės pamačiau, koks jo aukštis, pajutau mirties dvelksmą, maniau, kad nuo jo niekaip nenusileisiu“, – pasakojo V.Balsys.

[[ge:lrytas:lrytas:44056509]]

Bet pamažu jis išmoko daryti posūkį į vieną, paskui į kitą pusę ir nuo kalno nusileisti pavyko.

„Taip ir su rašymu – iš pradžių atsirado viena novelė, paskui kita. Gegužės mėnesį leidykla „Obuolys“ mane nustebimo pranešdama, kad išleis mano knygą“, – sakė V.Balsys.

Herojai – ir Kauno bohema

H.Kunčius pažymėjo, kad knyga sudaryta taip, jog ją būtų galima palyginti su filmu.

„Gali daug nufilmuoti, bet svarbu, kaip medžiaga bus sumontuota. O ji sumontuota labai protingai“, – sakė rašytojas.

Knyga prasideda tuo, kaip svarbu autoriaus kartos žmonėms buvo ištrūkti iš Sovietų Sąjungos, plėsti akiratį, ir apie to meto Kauną – V.Balsio paauglystės kiemus, santykius su kaimynystėje gyvenusiais rusų karininkais.

Kitoje dalyje jau kalbama apie laikotarpį, kai geležinė uždanga griuvo ir atsivėrė sienos į užsienį. Autorius pasakoja apie Paryžių, Stokholmą, Hamburgą, žmones ir laiką, kuriuos pažino iš labai arti.

Pavyzdžiui, penkiolikai minučių suplanuotas pokalbis su aktoriumi Piteriu Ustinovu netikėtai užsitęsė pusantros valandos. Ugnės Karvelis namuose vis dar gyva didžiosios jos meilės – Julio Cortazaro – dvasia.

O greta pasaulinio garso vardų žengia spalvingos Kauno bohemos asmenybės – režisierius Juozas Miltinis, aktorius Valdis Aleksaitis, menininkai Jūratė Rekevičiūtė ir Raimundas Mikšys-Šniūras, poetas Kęstutis Navakas.

Apie juos, apie besiliejusį vyną, muziką, keiksmus, absurdiškus nuotykius pasakojama labai atvirai, juokingai, kandžiai ir jautriai.

„Knyga įgavo labai daug kampų ir maloniai skaitosi“, – sakė H.Kunčius.

Kaltina faktų iškraipymu

A.Kaušpėdas klausė V.Balsio, ar jis rašydamas neiškraipė faktų, ar nepersūdė, ar nepagražino?

„Yra žmonių, kurie vis nori prikibti, sako: tu iškraipei faktus.

Vokiečių filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis yra gražiai pasakęs. Jam kažkas priekaištavo: „Profesoriau, jūsų faktai neatitinka tikrovės.“ Šis atsakė: „Tuo blogiau faktams“, – šypsojosi V.Balsys.

Kaunietis režisierius ir rašytojas atviravo, kad viskas, ką išgyveno, užsifiksavo pasąmonėje.

„Vėliau prisiminimai išplaukia kitokiu pavidalu ir tada faktas lieka tik kaip rėmas, pati kalba ir žmonės jau yra mano vaizduotės žaismas, apsakymų herojai jau žaidžia su manimi.

Įvykis atmintyje įgauna metaforą, simbolį ir dėl to žmonės gali pasipiktinti, kad pažinojo J.Rekevičiūtę, K.Navaką ar R.Mikšį-Šniūrą ir sakyti, jog jie buvo kitokie. Bet prieš rašant tie žmonės ir įvykiai išniro mano pasąmonėje ir tarsi norėjo, kad aš juos taip aprašyčiau“, – aiškino V.Balsys.

Svarbiausia – netikėtumas

H.Kunčiaus paakintas V.Balsys atskleidė, kad rašo ne kompiuteriu, rašikliu ar spausdinimo mašinėle.

„Rašau telefone. Tai patogu, nereikia rašomojo stalo ar specialios erdvės. Galiu rašyti atsisėdęs parke ant suoliuko.

Man pačiam paslaptis, kodėl taip yra. Pati kalba pasirinko tokį būdą“, – pasakojo kūrėjas.

O S.Bagaliūnas prieš skaitydamas novelę, skirtą muzikologės Zitos Kelmickaitės atminimui ir pavadintą „Vasaros sniegas“, atskleidė, kad teatre V.Balsys aktoriams kartodavo, jog svarbiausia yra netikėtumas.

„Mūsų smegenys linkusios nuspėti, kas bus. Jei bus rašoma, kad einu jūros krantu ir renku kriaukles ar gintarus, – viena. Bet jei parašyta, kad einu jūros krantu ir renku saulėlydžius, stabtelėsiu, galva turės sukurti naujus neuronų junginius – suprasiu, kad autorius manyje išlaisvino kažkokią atominę energiją, kurios neleidau pats sau savyje pripažinti.

Mano režisierius vis sakydavo – svarbu netikėtumas. Toks kaip frazė „vasaros sniegas“, – kalbėjo aktorius.

Parašys ir apie gyvuosius

O štai A.Kaušpėdas teiravosi, kodėl V.Balsio knygoje pasakojama tik apie mirusius žmones. Gal geriau būtų parašyti apie gyvuosius?

„Mane domina sapno logika, kurios gyvenime nėra. Sapne prisimenu tuos žmones, jie išplaukia iš sapno. Jie man nemirę, jie gyvi mano knygoje.

Rašyti apie gyvuosius reikia kitoje knygoje ir ji jau pradėta“, – nustebino V.Balsys.

Keiksmai, besiliejęs vynas ir netikėti nuotykiai: atvirai prakalbo apie Kauno bohemos legendas (2)