Lankantis Krkonošėje, ties Čekijos ir Lenkijos siena stūksančiame kalnagūbryje Sudetų kalnuose, nestebina, kad čia kas antras baras ar viešbutis pavadintas Karkonošo vardu. Mat Karkonošas – čia esą gyvenanti mitinė būtybė, kalnų dvasia, sauganti aplinką nuo visokių negandų.
Tad lygiai taip pat nenustebau, kad ant to butelio priklijuotoje etiketėje pavaizduotas alaus bokalą laikantis barzdotas Karkonošas ir kad būtent taip – „Karkonoš“ – vadinasi kalnagūbrio papėdėje esančiame Trutnovo mieste įsikūrusi alaus darykla, kurioje ir buvo išvirtas mano parsivežtas alus.
Tačiau smalsumą sukėlė kita etiketėje figūruojanti frazė, kad ši darykla veikia nuo 1582 metų, vadinasi, yra viena seniausių net Čekijoje. Nutariau pasidomėti jos istorija.
Skaitydamas turtingą, kone pusę amžiaus trunkančią daryklos istoriją aptikau trumpą sakinuką: „Šioje darykloje statinių ridentoju yra dirbęs Vaclavas Havelas, vėliau tapęs Čekijos prezidentu.“ Kadangi V.Havelas (1936–2011) buvo ne tik įtakingas politikas, prisidėjęs prie sovietinės santvarkos griuvimo, bet ir įdomus rašytojas, dramaturgas, mano smalsumas tiesiog užsiliepsnojo. Juolab kad šiemet švenčiamos V.Havelo gimimo 90-osios metinės – jis gimė 1936-ųjų spalio 5-ąją.
Informacijos apie V.Havelo darbą Trutnovo alaus darykloje nėra daug. Pavyko rasti tik keletą patikimesnių straipsnių, kurie galvoje sudėliojo daugmaž sklandžią istoriją. Tai – portalo aktualne.cz žurnalisto Martino Novako straipsnis „Mes išmokėme Havelą gerti alų“, Petro Zalesky portale iDnes.cz paskelbtas tekstas „Kai prezidentas pakėlė bokalą...“ ir suomių istorijos tyrinėtojo Mikos Rissaneno straipsnis „Nuo alaus daryklos iki prezidentūros“.
Pradėjo trūkti pinigų
Po 1968 metų Prahos pavasario spėjusios išpopuliarėti V.Havelo pjesės Čekoslovakijoje buvo uždraustos. Tačiau iš rašytojo šeimos nebuvo konfiskuotas butas Prahoje ir prieš metus netoli Trutnovo esančiame Hradečeke įsigyta kaimo sodyba, kurioje jis leido daug laiko, nes Prahoje kiekvieną žingsnį sekė saugumas.
Tuo pat metu V.Havelo pjesės itin išpopuliarėjo užsienyje, tad iš nemenkų honorarų jis galėjo puikiausiai gyventi.
Tačiau ilgainiui pjesių populiarumas ėmė blėsti, o pajamos mažėti. Nors jis toliau daug rašė, jo politinės esė tėvynėje nebuvo skelbiamos, tad rašytojas taip pat juto, kad jam trūksta veiklos.
Maždaug 1973 metais V.Havelas pabandė įsidarbinti Trutnovo spaustuvėje pagalbiniu darbininku, bet jis, kaip disidentas, nebuvo priimtas.
„Tad 1974-ųjų pradžioje jis kreipėsi į mus ir mes jį iškart priėmėme, nes mums reikėjo pagalbos. Direktorius, sužinojęs, kas jis toks, paprieštaravo, bet nieko negalėjo padaryti, nes antspaudas, liudijantis priėmimą į darbą, jau buvo jo darbo knygelėje“, – prisiminė M.Novako pakalbintas buvęs daryklos darbuotojas Jiri Pelcas.
Šiaip ar taip, saugumas šio reikalo nepaliko ramybėje: darykloje prismaigstė blakių, darbuotojus įkalbinėjo sekti ir raportuoti, ką V.Havelas kalba ir veikia.
Tačiau rašytojas darykloje tik dirbo ir kalbėjo apie darbą, o ne politiką.
Kelis mėnesius filtravo alų
Nors V.Havelas Trutnovo alaus darykloje tedirbo 8 mėnesius, šis jo gyvenimo epizodas spėjo apaugti legendomis. Ne visai tiesa, kad būsimasis prezidentas dirbo statinių ridentoju. Žinoma, jam kartais tekdavo jas ridenti, bet tai nebuvo pagrindinis jo darbas.
V.Havelas buvo atsakingas už alaus filtravimą – prižiūrėjo diatomito filtrą. Tad jis dažniau ne ridendavo statines, o tampė maišus su specialiu smėliu, kuris išfiltruodavo mielių likučius.
Po daugybės metų V.Havelas savo darbą apibūdino kaip alaus gadinimą: „Filtravimas iš tikrųjų yra alaus gadinimas.
Nefiltruotas daug geresnis, bet jį reikia filtruoti, kad nesifermentuotų baruose.“
K.Hadeko ir M.Vecheto nuotr.
Vairavo mersedesą
Įdomu tai, kad V.Havelas, kuris tapęs Čekijos prezidentu net garbingiausius užsienio svečius vesdavosi į alaus barą, skanauti šį gėrimą išmoko būtent dirbdamas Trutnovo alaus darykloje. Mat jis iki tol buvo linkęs prie vyno.
„Jis net darykloje čiulpdavo vyną, tad mes jam pasakėme, kad jei jis nori čia dirbti, turi išmokti gerti alų. Tai suveikė, tad galima sakyti, kad būtent mes jį išmokėme gerti alų“, – M.Novakui pasakojo J.Pelcas.
V.Havelas turėjo ir daugiau neįprastų įpročių. Jis tuomet vairavo mersedesą ir tyčia jį parkuodavo priešais daryklą, šalia direktoriaus moskvičiaus.
Direktorių tai labai erzino, tad darbuotojai rašytoją įkalbėjo parkuoti savo mersedesą už kampo.
1974-ųjų lapkritį V.Havelas savo noru išėjo iš Trutnovo alaus daryklos.
Teigiama, kad tai jis padarė nenorėdamas sukelti didesnių problemų daryklos darbuotojams, nes dėl saugumo agentų padidinto dėmesio įkliūti galėjo bet kuris, ištaręs neatsargų žodį.
Tačiau suomių istorikas M.Rissanenas pateikė proziškesnę priežastį. Anot jo, atlyginimas darykloje nebuvo itin didelis – trečdalį jo V.Havelas supildavo į mersedeso baką, kuriuo kasryt apie dešimt kilometrų važiuodavo iš Hradečeko iki Trutnovo.
Negana to, artėjo žiema. Iš patirties jis žinojo, kad nuo kelio, vedančio iš jo sodybos, nebus valomas sniegas, nes būtent taip nurodė valdžia. Tad jam būtų tekę į darbą vaikščioti pėsčiomis.
Patirtis – neįprasta
Trutnovo alaus darykloje V.Havelo praleisti mėnesiai nenuėjo perniek – jis įgijo neįprastos patirties, susipažino su paprastais ir ne visai paprastais darbininkais, pamėgo alų. Visa ši patirtis atsispindi ir vienoje garsiausių V.Havelo pjesių „Audiencija“, kurią jis parašė 1975-ųjų pradžioje. Joje veikia Ferdinandas Vanekas, paties rašytojo prototipas, ir girtas kaip pėdas aludaris, o veiksmas vyksta būtent alaus darykloje.
Aludaris gauna raštą, kuriame nurodoma pranešti valdžios institucijoms apie Vaneko veiklą.
Problema ta, kad jis nemoka sklandžiai rašyti, tad paprašo Vaneko stebėti save ir rašyti ataskaitas aludario pavarde.
„Bet aš juk nesu rašytojas! Nemoku rašyti ataskaitų! Aš aludaris! Mano idėja tokia: tu man padėsi.
Rašysi pats ataskaitas apie save. Kartą per savaitę sėsi ir parašysi, su kuo susitikai, ką kalbėjai.
Tu juk moki rašyti. Man bus ramu, o tu gausi šiltą vietelę kontoroje. Genialu, ar ne?“ – pjesėje pareiškia aludaris.
Vanekas atsisako pasiūlymo dėl, atrodytų, itin keistos priežasties: „Aš negaliu rašyti ataskaitų apie save. Tai būtų bendradarbiavimas su jais. O tai prieštarauja mano principams.“
Ši anuometinės sistemos absurdą atskleidžianti pjesė ilgai nebuvo paskelbta, tačiau keliavo iš rankų į rankas pogrindžio kanalais ir net, kaip teigia M.Rissanenas, pasiekė Trutnovo alaus daryklos darbuotojus, kurie išsyk suprato, kad pjesė – apie patį V.Havelą ir anuometinį amžinai girtą alaus meistrą Vilemą Kasperą.
* * *
V.Havelas ir Lietuva: abipusis dėmesys
Čekijos rašytojas, disidentas ir prezidentas V.Havelas buvo vienas ištikimiausių bei nuosekliausių Lietuvos nepriklausomybės ir tarptautinio pripažinimo rėmėjų.
Po 1990 m. Kovo 11-osios Akto paskelbimo V.Havelas tapo vienu pirmųjų užsienio valstybės vadovų, pakvietusių Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V.Landsbergį oficialaus vizito į Prahą. Vizitas įvyko 1990 m. gegužės 30 d., nepaisant Maskvos spaudimo ir tuo metu taikytos ekonominės blokados.
1991 m. sausį, Sovietų Sąjungai panaudojus karinę jėgą Vilniuje, V.Havelas griežtai pasmerkė agresiją ir parodė solidarumą su Baltijos šalimis. V.Havelas nuosekliai rėmė Lietuvos siekį įstoti į NATO bei Europos Sąjungą, pabrėždamas, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys dalijasi bendru likimu ir turi kartu grįžti į Vakarų demokratijų šeimą.
1996 m. balandį V.Havelas lankėsi Lietuvoje. Viešnagės metu jis susitiko su Lietuvos vadovais, sakė kalbas ir pabrėžė abiejų tautų laisvės kovos bendrystę.
Už nuopelnus Lietuvai ir paramą jos valstybingumui V.Havelas 1999 m. buvo apdovanotas aukščiausiu Lietuvos valstybiniu apdovanojimu – Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine.
Lietuvių kalba išleistos kelios V.Havelo knygos. Tai – meninės publicistikos rinkinys „Kas žmogaus galioje“, kalbų ir straipsnių rinkinys „Vilties erdvė“. Pjesę „Audiencija“ yra išvertęs S.Sabonis.