54 metų M.Enard’as – Barselonoje gyvenantis prancūzų rašytojas, 2015 metais už savo garsiausią romaną „Kompasas“ pelnęs Goncourt’ų premiją.
„Ši premija išgarsino mane užsienyje. Nors „Kompasą“ daugelis vadina sudėtinga knyga, Prancūzijoje būtent ji tapo komerciškai sėkmingiausia mano knyga. Tais metais žmonės „Kompasą“ pirko ir dėjo po Kalėdų eglute. Man buvo smagu galvoti apie skaitytojus, dovanų gaunančius pasakojimą apie muzikologo ir orientalistės pokalbius.
Negana to, šis apdovanojimas truputį pakoregavo ir mano motinos požiūrį į mano veiklą. Kai nusprendžiau tapti rašytoju, buvo nusivylimo. Vėliau ji, žinoma, prie to priprato. Bet kai pelniau Goncourt’ų premiją, ji pagaliau suprato, kad aš dirbu, o ne šlaistausi su draugais po barus“, – kalbėjo Vilniuje viešėjęs M.Enard’as. Trečiadienį vykęs susitikimas su juo užbaigė savaitę trukusį tradicinį festivalį „Open Books“.
Išvertė tris knygas
Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi tris Violetos Tauragienės verstus M.Enard’o romanus: „Kompasas“, „Vagių gatvė“, „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“.
Susiję straipsniai
„Tai turtingas romanas, parašytas neturtingo rašytojo, – apie „Kompasą“ kalėjo M.Enard’as. – Man tai buvo savotiška kelionė į Rytus, įkvėpta persų ir arabų tekstų. Rašydamas šią knygą turėjau du tikslus – papasakoti meilės istoriją veikėjų, kurie taip ir nesusitinka, ir atskleisti, kaip tais laikais veikė orientalistinis judėjimas.“
Apie „Vagių gatvę“ M.Enard’as yra pasakojęs: „Tai pirmuoju asmeniu pasakojama jaunuolio Lakdaro iš Maroko, Tanžero, istorija. Jis žvelgia į savo gyvenimą iš laiko perspektyvos ir pasakoja, kaip gyvena Maroke, kaip iš ten išvyksta ir galiausiai atsiduria Barselonoje, Vagių gatvėje. Tai, beje, reali vieta – Barselonos senamiesčio gatvė, labai varginga aplinka, daugybė imigrantų iš Maroko, Nigerijos, Pakistano, Indijos, Bangladešo. Kita vertus, labai savotiška realybė.
Rašiau grožinę knygą, bet norėjau perteikti tikrovę, tad knygoje pasakojamos istorijos man girdėtos toje pačioje Vagių gatvėje, kurioje rašydamas knygą ir leidau laiką. Rasdavau vietos prisiglausti, matydavau, kaip ten atrodo gyvenimas, kas vyksta pirmuosiuose namų aukštuose, supratau, kad dalis jaunuolių gyvena tiesiog gatvėje. Taip ir rašiau. Bet dar vienas – pagrindinis – tikslas buvo pakalbėti apie revoliuciją, apie Arabų pavasarį.“
Pernai lietuviškai išleistame romane „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ M.Enard’as papasakojo istoriją apie tai, kaip 1506 metais jauną, bet jau didžiai pagarsėjusį skulptorių Michelangelo sultonas Bajazitas II pakviečia į Konstantinopolį suprojektuoti tiltą per Aukso Ragą.
„Ši istorija turi realų pamušalą, – kalbėjo M.Enard’as. – Sužinojau, kad Michelangelo susipyko su popiežiumi ir išvyko iš Romos, netrukus jis sulaukė laiško, kviečiančio statyti tiltą Stambule. Po kurio laiko dailininkas susitaikė su popiežiumi ir grįžo į Romą.
Vieno istoriko paklausiau, ar galėjo būti, kad Michelangelo lankėsi Stambule? Istorikas atsakė, kad ne. Paklausiau, kodėl? Jis atrėžė: „Būtume žinoję.“ Man tai nepasirodė pakankamas argumentas, tad nutariau išsiųsti Michelangelo į Stambulą ir pažiūrėti, kas iš to išeis.“
Lankėsi virtualiai
Šią savaitę įvykusi M.Enardo viešnagė Lietuvoje – ne pirmoji. 2020-ųjų lapkritį jis dalyvavo festivalyje „Vilniaus lapai“. Tiesa, tuo metu pasaulyje siautė koronavirusas, tad rašytojas su lietuvių skaitytojais susitiko virtualiai.
Anuometinio renginio proga šių eilučių autorius internetu kalbėjosi su M.Enard’u, viruso ir karantino uždarytu namuose Barselonoje.
„Didžiumą veiklos pastaruoju metu vykdau internetu, – anuomet gana pranašingai ir optimistiškai kalbėjo M.Enard’as. – Kaip rašytojui ir skaitytojui virusas nesukėlė problemų – galiu rašyti ir skaityti kone nuolatos.
Didžiausia problema susijusi su kelionėmis. Norėjau atvykti į Lietuvą, į festivalį „Vilniaus lapai“, bet, deja, ir ši viešnagė vyko internetu iš Barselonos. Bet žinote, aš įsitikinęs, kad virusas neužsibus ilgiau nei porą metų. Tada mes jį visiškai pamiršime. Pamiršime net ir tai, kad sėdėjome namuose ir negalėjome niekur nuvykti.“
Save vadina optimistu
– Esate optimistas?
– Aš iš prigimties optimistas. Optimizmas – lyg akiniai, kuriuos pats užsidedi. Aš su jais tiesiog tobulai matau pasaulį.
– Ar skaičiavote šalis, kuriose esate gyvenęs?
– Gimiau Prancūzijoje, kurioje gyvenau iki aštuoniolikos metų. Tuomet gyvenau Egipte, Irane, Italijoje, Libane, Sirijoje, Vokietijoje ir, žinoma, Ispanijoje. Atrodo, tai yra viskas.
– Ką jūs supratote gyvendamas arabiškose šalyse? Kaip jos jus pakeitė?
– Aš esu didžiulis arabų ir persų literatūros gerbėjas, tad man buvo labai svarbu pagyventi tose šalyse. Jaučiausi puikiai gyvendamas arabų pasaulyje – jūs gal nustebsite, bet man labai patiko, koks paprastas ir nuostabus jų gyvenimas, persunktas istorijos ir istorijų.
– Ar turite kokių nors baimių ar tabu, kai rašote apie arabų kraštus, islamą? Juk yra išties baisių pavyzdžių: fatva Salmanui Rushdie ar istorijos mokytojas, nužudytas Prancūzijoje.
– Ne, rašydamas neturiu nei baimių, nei tabu. Liūdna, bet niekada negali žinoti, kas gali atsitikti. Kaip žinoma, S.Rushdie savo unikaliame romane užkabino labai rizikingą temą, susijusią su Irano istorija, Irano dvasiniu lyderiu ajatola Khamenei, bet tai, kas atsitiko Prancūzijoje, protu nesuvokiama, tad nieko negali numatyti.
Rašytojas turi rašyti laisvai, necenzūruoti savęs. Galiu tik pasiguosti, kad aš neįžeidinėju islamo, o rašau taip, kaip man atrodo teisinga. Kita vertus, kokiam išprotėjusiam ekstremistui gali pasirodyti kitaip.
– Vienas „Vagių gatvės“ personažas ištaria, kad jei pasaulyje nebūtų religijų, žmonės būtų laimingesni. Ar ir jūs taip manote?
– Aš visiškai pritariu šiems žodžiams. Viena vertus, žmonės būtų kiek liūdnesni, nes negalėtų tikėti pomirtiniu gyvenimu ir panašiais, mano manymu, beprasmiais dalykais. Kita vertus, jie būtų laisvesni galvoti apie savo gyvenimo prasmę ir spręsti, tarkime, apie planetos, kurioje gyvename, ateitį.
– Kai skaičiau jūsų „Kompasą“, spėjau, kad jums turėtų labai patikti Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Ar aš teisus?
– Taip. Tai mano viena mėgstamiausių knygų – septynis šio romano tomus esu perskaitęs bent triskart. Mane ypač žavi jo melodingi sakiniai. Kai M.Prousto romaną skaitai prancūziškai, jis skamba lyg muzika, lyg daina. Be to, šis romanas labai linksmas, smagus, pilnas humoro. Jame talentingai derinama grožinė kūryba ir eseistika.
Personažai aprašomi taip smulkmeniškai, kad perskaitęs romaną negali patikėti, jog jie iš tikrųjų neegzistuoja.
Galiausiai M.Proustas įrodė, kad viename romane galima rašyti apie bet ką – nuo meno istorijos iki kepinių receptų.
– Suprantu, kad jūs ne pranašas, bet ar įmanoma, kad Rytai ir Vakarai ateityje susivienys: ar atsitiks taip, kad mes puikiai suprasime vieni kitus ir gyvensime taikiai, draugiškai, be baimės?
– Būtų nuostabu. Nesu tikras, kad tai atsitiks rytoj, bet poryt – tai tikrai. Juk sakiau, kad aš – optimistas.