Net dešimt metų rengtas albumas virto populiariausia dažno menininkų susibūrimo pokalbių tema. Pokalbiuose vyravo ne lietuviams įprastos ironiškos gaidos, o tikrai džiugi nuotaika. Albumą gerai įvertino kolegos dailininkai, didelių priekaištų neturėjo ir knygos meno žinovai.
O publika puolė pirkti. Kol knyga keliavo į knygynus, P.Repšio kūrybos gerbėjai nedavė ramybės jos leidėjams – „Kultūros barų“ redakcijai. Vos iš spaustuvės atvežti albumai išnykdavo akimirksniu.
Praėjusią savaitę panaši istorija pasikartojo Panevėžyje.
Į G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje surengtą P.Repšio albumo pristatymą susirinko gausybė publikos, o beveik šimtas albumų buvo parduota beveik per valandą.
Visa tai paskatino prašyti albumo autorių P.Repšį atskleisti savo sėkmės paslaptis.
* * *
- Kodėl net dešimt metų darėte knygą?
- Labai džiaugiuosi, kad ji taip ilgai nepasirodė. Buvo iš tiesų daugybė variantų, daug galvota. Kiekvienas lietuvių dailininkas supranta, kad antro tokio albumo jau tikrai niekuomet neišleis.
Juk kol kas daugelio fantastiškų menininkų nė vieno albumo neturime. Pavyzdžiui, Antano Martinaičio ar Algimanto Švėgždos. Juk mūsų dailės albumų leidyba iš tiesų tik dabar ir prasidėjo. Prieš karą, be puikaus M.K.Čiurlionio albumo, beveik nieko nebuvo išleista.
Aš ypač džiaugiuosi, jog mano knygą darė šauniausia publika.
Tai ir knygos sudarytoja Laima Kanopkienė, kuri parašė įvadinį straipsnį. Ir Eugenijus Karpavičius, už kurį geresnio knygos dailininko Lietuvoje tikrai neturime.
Aš visada perku jo leidinius, nes jie būna patys gražiausi.
Mano albumo pristatyme Vilniaus Chodkevičių rūmuose grafikas Mikalojus Vilutis labai gražiai pasakė apie E.Karpavičių, kad toje knygoje jo nematyti. Juk dailininkui atsisakyti visų savo kaprizų – labai didelis dalykas.
E.Karpavičius ir nuotraukas atrinko. Iš pradžių maniau, kad knygoje jų gerokai per daug.
Tačiau jose – mano rato žmonės, su kuriais ir šiandien susitinkame. Visa mano publika.
- Esate sakęs, kad svarbiausia – gera kompanija.
- Tai kad ta mano kompanija gali būti labai jau didelė. Ir muzikantai, ir poetai, ir dailininkai. Su poetu Sigitu Geda mes drauge viską ir pradėjome. Šnekėjomės kiauras naktis, svajojome apie lietuvišką mitą.
Ta kryptimi net kai ką padarėme: kartu – „Strazdą“, aš vienas – „Eglę žalčių karalienę“. Vėliau – freską „Metų laikai“ universitete.
- Iš domėjimosi praeitimi jūsų kompanijoje radosi ir istorikai?
- Man labai svarbus žmogus – istorikas Alfredas Bumblauskas. Jei aš sugalvoju kokį dalyką istorine tema, tai mes būtinai viską išdiskutuojame.
Ne mažiau karštai nei kokiuose „Būtovės slėpiniuose“.
Pavyzdžiui, žemaičių krikštas, kurio tema darau Varnių katedros altoriaus antepediumą.
Aš tų dalykų nelabai išmanau, tačiau iš Alfredo gavau visą medžiagą. Jo sūnus apie tai yra nemažai rašęs.
- Akivaizdu, kad istorikas – naudingas žmogus, tačiau kitas knygoje tekstą apie jūsų kūrybą parašęs bičiulis – muzikas Donatas Katkus lyg ir visai nenaudingas.
- D.Katkus – pats naudingiausias. Jis yra geros nuotaikos ministras. Mano senas kaimynas. Mūsų namai buvo šalia. Mes su juo pažįstami jau nuo Kauno laikų. Jis mokėsi muzikos, o aš – piešimo.
Dažnai D.Katkus ar saksofonininkas Petras Vyšniauskas kviečia mane į koncertus, kad toje srityje nebūčiau visiškas tamsuolis.
- Kiek neįprastas, bet skaitytojams labai patrauklus dalykas – trumpi autoriniai tekstai prie kiekvieno knygos skirsnio. Tai jūsų ar sudarytojų sumanymas?
- Aš maniau, kad taip reikia padaryti. Taip atsiranda būtinos pauzės. Jei baltame puslapyje atsiranda nors vienas sakinys, jis jau nėra vien tuščias lapas. O makete turi būti pauzių. Knyga turi kvėpuoti. Labai svarbu jos neuždusinti.
Man atrodo, kad labai gerai susidėjo ir kiti tekstai. Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius rašė apie visą mano kūrybą. Ir ta jo analizė labai rimta.
O poetas Marcelijus Martinaitis studentams dėstė mitologiją ir labai gerai žinojo viską apie universiteto freską. S.Geda tekstą parašė visai atsitiktinai, tačiau jis labai gražus ir čia tinka.
A.Bumblauskas viską vertina daugiau istoriniu požiūriu.
Labai gerai, kai tekstai yra skirtingi ir nenuobodūs.
Nes albumų tekstų dažniausiai niekas neskaito. Pasižiūri paveiksliukus, ir viskas.
- Knygos pristatymas gerokai skiriasi nuo parodos atidarymo. Kaip jautėtės užpultas publikos klausimų ir autografų medžiotojų?
- Man tai pirmas kartas ir buvo labai neramu. Tačiau Vilniuje labai nudžiugino tai, kad į pristatymą susirinko visi mano draugai.
Taigi jaučiausi kaip už mūrinės sienos.
- O Panevėžyje tapote tikra žvaigžde?
- Nelabai mėgstu būti dėmesio centre. Bandžiau net išsisukti nuo to važiavimo. Tačiau iš tiesų buvo labai įdomu, daug įvairiausių klausimų.
Pavyzdžiui, klausė dėl nuogų figūrų freskose. Buvau numatęs jas aprengti, bet mitologija nepriklauso jokiai epochai, kita vertus, neturime ir autentiško įvairių laikų kostiumų katalogo. Visus turime tik XIX amžiaus rūbus.
Galima buvo aprengti jais arba... džinsais. Buvo ir toks sumanymas.
Labai puiki Panevėžio publika. Atėjo ir kolegų dailininkų, ir net vyskupas su dviem kunigais.
Jaunos panos sėdėjo ant grindų su mano knygomis rankose.
Parodoje paprastai pasakai kelis žodžius, ir viskas. Niekad nebūna tokio intensyvaus bendravimo su žiūrovais.
Pasirodo, renginio organizatorė studijavo universitete kaip tik tuo metu, kai aš tapiau freskas.
- Nenustebote, kad turite tiek daug savo kūrybos gerbėjų?
- Ar tai turi kokią nors reikšmę? Svarbu gerą paveikslą nupiešti. Nors iš tiesų buvo labai malonu. Vis dėlto Panevėžys – galingas miestas. Turi dailės mokyklą, puikų muziejų. Mano gimtieji Šiauliai tokio neturi.
O dabar pasistatė ir nuostabiausią biblioteką, kurioje ir vyko pristatymas. Stovi Leono Striogos skulptūros, kabo Palemono Janonio tapybos paroda. Tokioje aplinkoje ir jautiesi puikiai.
- Šiuo metu kuriate altoriaus antepediumą Varnių Šv.Petro ir Povilo katedrai. Kas paskatino to imtis?
- Man įdomi buvo pati tema – žemaičių krikštas. Tačiau religinės temos imtis baisoka, nes labai didelis kultūrinis presas. M.Vilutis yra pasakęs: „Niekada nenorėčiau pasikabinti savo darbo šalia Rembrandto“. Šventi žodžiai.
Religinė tema dar reikalauja ir būti ypač tikinčiam.
Ne mažiau svarbu, kad darbe nebūtų prieštaravimų griežtiems bažnytiniams kanonams, kuriuos mes ne visi žinome.
Pasak tapytojo Ričardo Vaitiekūno, net ir Maironio paminklas Kaune tuo požiūriu turi trūkumų, mat kunigas būdamas su tokiu rūbu neturi teisės laikyti koją ant kojos. Tačiau skulptoriui G.Jokūboniui, matyt, to prireikė, kad nebūtų matyti kryžiaus. Tokie buvo laikai.
- Ateities planai taip pat susiję su istorija ir religija?
- Jau pradėtas daryti Lietuvos krikštui skirtas reljefas. Istorija visada mane domino.
A.Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ dar mažas klausiausi pas kaimynus per radiją. Tai mano zona, kurioje man patiko būti.
Neseniai kinai buvo atvažiavę į Vilnių ir rodė, kaip tapyti tušu, pasakojo, kas ruošiantis dirbti yra svarbiausia. Tai istorija. Vienas jų sakė: „Jei aš piešiu lotosą, tai žinau, kad jis išauga iš dvokiančio dumblo, purvo ir iškyla į paviršių nuostabiausiu žiedu“.
Man tai taip pat svarbu. Istorija kaip prasmių, sąsajų ieškojimas. Tas pats mitas. „Užgavėnių“ cikle žmones su kaukėmis, virtusiomis veidais, aš priverčiu dirbti paprastų žmonių darbus. Jie šoka, myli savo vaikus, smaugia vienas kitą.
- Minėjote, kad buvote surinkę pasaulio pasakų kolekciją.
- Man tai buvo įdomu, o dabar atidaviau ją anūkei. Palyginkim armėnų ir lietuvių pasakų herojus. Pas mus vagis – blogas.
O armėnams geras vagis – jau herojus. Skirtingos tautos netgi ir erdvę visai kitaip jaučia.
Tada žiūri, kaip formuoti erdvę ir savo darbuose. Man tai labai svarbu. Kai kurie dailininkai pasikliauna savo galingais jausmais ir jiems nieko nereikia skaityti.
O man reikia skaityti, nes aš neišmanau pasaulio. Viską turiu susižinoti, pasitikrinti.