Nepatikėsite, bet dar prisimenu nesenus laikus, kai „Eurovizijos“ konkursas Lietuvoje sukeldavo ne visuotinį ažiotažą, o kreivus vyptelėjimus.
Kartu su Ostankino televizijos „žydraisiais žiburėliais‘, Sanremo festivaliu, Ala Pugačiova, Raimondu Paulu ir jų haremais bei šleikščiai saldžiais pageidavimų koncertais tai priklausė vienam – nevykėlių ir atsilikėlių – muzikos žanrui.
Normalūs žmonės tuomet augino plaukus, vilkėjo džinsus ir klausė roko muzikos.
Jie sukiodavo radijo rankenėles ir lakstydavo su imtuvu po kambarį, stengdamiesi pagauti BBC Sevos Novgorodcevo laidos transliaciją iš Londono. Iš rankų į rankas keliavo nudilusios videokasetės su įrašytais roko koncertais ir videoklipais. Kantriai klausydavo dešimt minučių trunkantį Kazimiero Šiaulio pamokslą „Estrados orbitoje“ apie tai, kad „kai kas šį triukšmą vadina muzika“ tam, kad pasižiūrėtų keturių minučių trukmės „Motorhead“ videoklipą „Killed by Death“.
Roko įrašai savaitgaliais buvo medžiojami Vilniaus Antakalnio „diskų turguje“. Nebuvo nieko – nei normalių įrašų parduotuvių, nei CD, nei privačių klubų, nei tikrų džinsų – tik Vilkaviškio siuvimo fabriko produkcija. Apie tai, kad 2000-aisiais “Motorhead” atvažiuos į Vilnių, niekas negalėjo pasvajoti net fantazuodamas apie tūkstantmečio lūžio sukeltus stebuklus. Viską reikėjo „gauti“ arba pačiam pasidaryti – vežant lagaminų dugnuose, skolinantis, dalijantis, muzikuojant garažuose ir daugiabučių rūsiuose.
Dabar Lietuvoje yra MTV, koncertų salės ir klubai, „Opus 3”, didžiulės įrašų parduotuvės bei internetas su „iTunes“ bei „Youtube“; kartais atvyksta netgi vienas kitas roko dinozauras, savo saulėlydžio ture nutaręs „nugręžti“ ir Rytų Europą.
Vis dar organizuojami metalo koncertai, ir gatvėmis siūruoja juodarūbiai gotai. Tačiau tai panašiau į tam tikrą eskapizmą, nes Lietuvoje nėra pačios roko dvasios. Ir nė vienos tikros roko grupės, kuri keltų masinę psichozę, dėl kurios iš proto eitų merginos, o vaikinai – gerbtų. Kad merginos svajotų pasimylėti su grupės lyderiu, o vaikinai – būti į jį panašūs. Ir džinsai čia madingi ne paties nudėvėti ir nutrinti, o „dizaineriški“ ar dirbtinai nublukinti turkiška „chlorke“.
Gal keičiasi laikai, ir man, pagyvenusiai tetai, nederėtų aimanuoti dėl prabėgusios jaunystės muzikos? Gal – rokas tiesiog nebemadingas?
Tačiau bent jau Didžiojoje Britanijoje rokas gyvas. Gyvesnis nei bet kada, ir dar kaip reikiant besispardantis. Ne tik todėl, kad “Wembley” stadiono arena ir kadaise tik iš albumų titrų pažįstamos koncertų salės, tokios kaip Londono „Astoria“, „Shepherd‘s Bush Empire“, „Hammersmith Apollo“ ir Camdeno „Koko“ būna sausakimšos koncertuojant roko grupėms.
Rokas karaliauja „topuose“ – ir naujasis, ir senasis. „Iron Maiden“ išgyvena tikrą renesansą! Viena klausomiausių radijo stočių yra roką transliuojanti Londono „XFM“. Rokas skamba pabuose, per madų pristatymus ir šiuolaikinių galerijų atidarymus.
Netgi Kate Moss, tas fenomenalusis mados ir šaunumo „lakmuso popierėlis“, yra įsimylėjusi ne kokį milijardierių ar „Cristal“ šampaną maukiančią bei baltą kostiumą vilkinčią Justino Timberlake’o tipo žvaigždę, o roko blogiuką Pete’ą Doherty iš „Babyshambles“. Ji, net ir beviltiškai neturėdama balso, pati noriai ropščiasi ant scenos kartu su juo dainuoti „La Belle et la Bête“ – ar reikia dar įrodymų, koks rokas yra „cool“, madingas ir geidžiamas?
Kartais susimąstau, kad rokas – tai veikiau dvasios būvis ar pasaulėžiūra, nei vien stilius. Muzika žmonėms, kurių R.Cicinas ar jo užsieniniai analogai niekaip neįtikins, kad „pasibaigs naktis tamsi nerimo/ rytą laimė vėl žinau grįš/ pasitrauks nuo mūsų tos negandos/ saulė nušvis“.
Muzika tiems, kurie užuot „pabučiavę, pabučiavę ir suvilioję“, mieliau įspirtų į užpakalį kokiam stagnatoriui. Muzika žmonėms, kurių nekabina nei juodaodžių reperių dainos apie ginklus, kokainą ir limuzinus, nei rusiškos „blatnos“ dainos apie „vodką“ ir „malalietkas“. Muzika žmonėms, kuriuos kamuoja šiokie tokie egzistenciniai klausimai; žmonėms, kurie priešinasi visuomenės absurdui, tyčiojasi iš jo ir rodo jam atkištą vidurinį pirštą.
Norint tuo įsitikinti pakanka žvilgtelėti į naujosios, „topuose“ karaliaujančios britų rokerių kartos kūrybą – „Razorlight“, „Panic at the Disco“, „My Chemical Romance“, ar „Automatic“ - atakuojančią kuo įvairiausius dalykus: nuo korporacinės mąstysenos iki šarlataniško tikėjimo ufonautais. Ir darančiais tai su didele humoro doze.
Dėsninga, kad visas geras rokas yra smarkiai ironiškas ir sarkastiškas, o dažnai – dar ir socialiai aktyvus. Pakartosiu banalybę, kad „rokas – tai laisvės muzika“, betgi tikrai, atkreipkite dėmesį – jis būdingas tik laisvoms (ar laisvėjančioms) visuomenėms.
Ten, kur vyrauja nedemokratiniai režimai – ten dėsningai veši gličios cukrinės popso rožės ir estrados pinavijos. Nes rokas dažnai politikuoja - abiejų rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti dainų, skirtų Šiaurės Airijos konfliktui ar, tarkime, prezidentui G.W.Bushui. Rokas prieš AIDS. Rokas už trečiojo pasaulio skolų panaikinimą. Tačiau tikri rokeriai niekada neakompanuoja politikų rinkiminėms kampanijoms!
Igoris Berinas, legendinis “Hiperbolės” gitaristas, atvykęs į Angliją, kartą karčiai metė, kad alinėse koncertuojančios grupės čia yra aukštesnio lygio, nei Lietuvos žvaigždės. “Anglai jaučia roką, jis – jų kraujyje” – sakė I.Berinas.
O aš manau, kad jų kraujyje – ne pats rokas, o savarankiškumo ir maišto bacila, kuri yra neatsiejama roko dalis. Ir užsispyrimas – roko žvaigždės gimsta ne surežisuotuose realybės šou, o grodamos garažuose. Po to – alinėse ar nedideliuose pogrindiniuose klubuose, kurių lankytojai – negailestingiausia, lengvai nušvilpianti ir šlamšto nepripažįstanti auditorija. Ir tik vėliau – kontraktai, limuzinai ir koncertai milžiniškose salėse. Ir dažniausiai – jokių fonogramų, choreografijų, blizgančių kostiumų ar užpakalius kratančių gražuolių, pakanka pačios muzikos ir žodžių, kad publika eitų iš proto ir patirtų euforiją.
Tikram rokui nereikia blizgesio, baltų kostiumų, etikečių ir liokajų – pamenate, Stingo sūnus Joe Sumneris su savo grupe „Fiction Plane“, atvažiavęs koncertuoti į Lietuvą, visus šokiravo tuo, kad avėjo nudrengtais batais ir keliavo ne kokiu privačiu tėčio lėktuvu, o traukiniu ir už savo paties pinigus. Nors daugelis roko žvaigždžių anaiptol dažniausiai neskursta, tačiau ir nefetišizuoja prabangos atributų – dainas apie „Gucci“, BMW ir „Cristal“ lai kuria juodaodžiai reperiai.
Tad kodėl rokas toks nepopuliarus Lietuvoje?
Turbūt dėl šių jau išvardytų bruožų – jam būtinas maištas, ironija, neabejingumas, reagavimas į tai, kas vyksta visuomenėje; jis nepakenčia falšo. Be to, kadangi rokas turi būti atliekamas gyvai – jam būtinas geras balsas ir muzikalumas! Pasitikėjimas savimi ir tikėjimas – kad ir kaip nelengva būtų išsikovoti savo vietą eteryje.
Vis dėl to tikriems rokeriams radijo stočių ir įrašų kompanijų debilinantis „formatas“ turėtų būti ne kliūtis, o iššūkis. Juolab, kad lietuviško gyvenimo aktualijos pretekstų roko maištui teikia daugiau nei pakankamai.
Dėl manęs Lietuva „mikimauzų“ ir šimtapūdžio kičo konkurse - „Eurovizijoje“ - gali užimti nors ir paskutiniąją vietą. Negi didelis prestižas yra įveikti tokias grupes kaip lenkų „Ich Troje“ ar kitus pakelės smuklės lygio atlikėjus? Tai tikrai joks skandalas, patikėkite!
Manau, tikras skandalas yra tai, kad Lietuvoje nebėra maištaujančių, besispardančių ir minią iš proto varančių roko grupių, charizmatiškų, kandžių, neabejingų, galinčių apdainuoti tai, kas juos erzina, ko jie nekenčia ir ką myli. Ir sugebančių groti – taip, kad sugebėtų konkuruoti ne „tautų draugystės“ festivalyje „Eurovizijoje“, o konkuruoti iš tikrųjų. Kad vieną gražią dieną atsidurtų ir britiškuose roko „topuose“. Va čia tai būtų pergalė!