Apie joje sukauptą informaciją galiu rašyti pasiremdamas šiokia tokia patirtimi. Esu perskaitęs nemaža prieinamų pirminių šaltinių, kuriais pasinaudojo A.Eidintas, ir nė vienu atveju nepastebėjau, kad autorius būtų ką nors keitęs arba „patempęs“ taip, kad istoriniai įvykiai geriau tiktų prie rutuliojamos intrigos. Gal tai skamba kaip ne itin reikšmingas komplimentas.
Anaiptol – jis net labai esminis. Šiais laikais, ir tai toli gražu ne tik lietuvių literatūroje, su istoriniais faktais elgiamasi, tarsi jie būtų guminiai – tampomi, kur link autoriui paranku. Išties būna ir kur kas blogiau, kai istoriniai faktai, istorijoje veikusios asmenybės sąmoningai falsifikuojami tam, kad „šokiruotų“ skaitančiųjų auditoriją ir taip suteiktų knygai „skandalingą, mitus demaskuojančią“ reklamą.
Pas mus tai – „Durnių laivo“ bei „Žaliųjų“ variantas.
A.Eidintas istorija nemanipuliuoja – tuo, ką jis rašo, galima pasitikėti. Gali būt ir kitų interpretacijų – kai aprėpta tiek daug medžiagos, pasitaiko ir kokia klaidelė, tačiau būtina pabrėžti, jog įtraukdamas istorinę medžiagą į romano audinį A.Eidintas elgiasi kaip savo kraštą gerbiantis Lietuvos pilietis bei atsakingas istorikas. Kiek tai įmanoma, jis stengiasi atkurti istorinę tiesą plačiąja prasme.
Plėtodamas romano pasakojimą naudoja ne tik istorinį faktą, bet pristato kontekstą, kuriame jis klostėsi. Ar tai būtų J.Urbšio pokalbiai su V.Molotovu, ar A.Škirpos iš Berlyno siunčiami memorandumai – be pokalbių, kurių segmentai perimti iš diplomatinių atmintinių bei dalyvių memuarų, jis atkuria aplinkybes, įtampas, istorinį kontekstą, kuriame tas pokalbis vyko. Dažnai aplinkybės yra svarbesnės už pačius žodžius. Tai ypač akivaizdu, pavyzdžiui, detaliame derybų aprašyme (tiksliau tariant, įsivaizduotų derybų), kurios vyko dėl neva pagrobtų raudonarmiečių. Jei kas pasistengtų diplomatiniuose užrašuose perskaityti V.Molotovo, Dekanazovo, po to – J.Urbšio, Turausko žodžius – beveik nieko nesuprastų apie tą kraštutinai dramatišką padėtį, kuri tuo metu klostėsi.
Ir tai natūralu – V.Molotovo, Dekanazovo užfiksuoti žodžiai privalėjo slėpti padėtį, o ne ją aiškinti, J.Urbšiui ir Turauskui, o kartu ir tuometei Lietuvos vadovybei reikėjo stengtis maskuojamą potekstę atspėti.
A.Eidintas užsibrėžė labai sunkų uždavinį. Atsisakymas manipuliuoti istoriniais faktais reiškia, kad jis negali vienų veikėjų pakelti į didvyrių lygmenį, kitų – pristatyti kaip nepataisomų niekšų. Tai dažna politinių memuarų taktika, ji taip pat mėgstama, ir suprantama, kodėl literatūroje. Ja pasinaudojant galima supaprastinti painią realybę, lengviau sekasi sukurti dramatizmą bei ašarą išspaudžiantį patosą. Eidintas šito griežtai atsisako – tai didelė auka ant objektyvumo altoriaus. Jam prisieina stengtis pristatyt veikėjus per jų tuomečius žodžius ir elgesį.
Užgožiančioje įvykių, memuarų, protokolų, atsiminimų gausoje atranka, žinoma, neišvengiama, bet vėlgi – ji negali būti vienašališka. Atrankos atveju yra erdvės kritikai. Pakankamai faktų apimta ar per mažai? Atranka subalansuota ar selektyvi? Jei kritika konstruktyvi – ji privalo atsižvelgt į tai, kad romano negalima išplėsti iki begalybės. Jau ir taip knygos apimtis beveik 600 puslapių.
Prisipažinsiu, man beskaitant pirmą jos pusę atrodė, jog autorius įvykių eigą aprašo per smulkmeniškai, tačiau knygą užbaigęs nuomonę pakeičiau. Ta detalių gausa pasirodė esanti reikalinga, jei kas – jų galėjo būti ir daugiau. Negaliu pasiūlyti, ką derėtų išmesti, o ką pridėti – pasiūlyti lengviau. Pavyzdžiui, pasigedau detalesnio aprašymo, kokią įtaką Lietuvos komunistų partijai turėjo tik prieš keletą metų vykę Stalino valymai bei kaip Lietuva ir jos vadovai reagavo į suomių–rusų karą.
Tačiau ne detalėse esmė – jos A.Eidintui reikalingos tam, kad skaitytojui pristatytų dabar jau menkai pažįstamą, itin sudėtingą to meto realybę, nes be tos realybės pažinimo neįmanoma suvokti, kas, kaip ir kodėl vyko per mūsų tautai ir valstybei patį lemtingiausią dvidešimto šimtmečio įvykį – sovietų okupacijos pradžią.
Kaip tai autoriui pavyko? Mano nuomone, pavyko gerai. Ne tik sukauptos informacijos atžvilgiu, bet ir jos įtaigumu. Svarbius įvykius aprašantis literatūrinis tekstas privalėtų jaudinti – man kulminacinę knygos dalį skaityti buvo nelengva. Paskaitydavau po keliasdešimt puslapių, po to dienai kitai atidėdavau į šalį. Ir tai ne dėl to, kad būtų pasirinktas koks itin dramatiškas rašymo stilius.
Anaiptol – kaip ir pirmoje knygos dalyje pasiekęs tragedijos atomazgą A.Eidintas lieka ištikimas savo ankstesniam kruopščiam įvykių aprašymui. Į jų sūkurį patekusius veikėjus jis nei smerkia, nei teisina, leidžia jiems kalbėti savo žodžiais, elgtis taip, kaip jie elgėsi vykstant istorijai. Įvykiai bei už jų glūdinti grėsmė labai dramatiška, o įvykių sūkuryje pagauti žmonės lieka žmonėmis. Čia ir pasiteisina ankstesniuose skyriuose pristatytų veikėjų kalbų gausa.
Mes juos jau pažįstame, žinome, kaip jie elgėsi kitomis aplinkybėmis, gal ir labai norėtųsi, bet pasirodo, jog jie panašiai elgiasi ir tikros krizės akivaizdoje. Eidintas nepasiduoda pagundai parodyti jų neryžtingumą, jų kartais, atrodo, tiesiog siutinantį naivumą vertinti mūsų laiko kriterijais. Mums bepigu – mes žinome, kas po to vyko. Jie to nežinojo.
Patarlė teigia, kad „viltis – durnių motina“, tačiau jų atveju tai netinka – jie toli gražu nebuvo kvailiai. Tai pirmoji inteligentų karta nuo žagrės, pakilusi iki valdančiojo elito savo protu, energija ir sugebėjimais. Idealizmo, valstybinio bei tautinio užsiangažavimo jie turėjo daugiau negu dabar būtų galima rasti.
Suprantama, kaip ir politikams visuose kraštuose bei laikuose jiems netrūko asmeninių ambicijų bei sugebėjimų prisitaikyti. Tačiau visos tos juos per krizę užgriuvusios ypatybės pasirodė esančios bevertės. Lietuva tuo metu atsidūrė klasikinės Graikijos tragedijos mėsmalėje. Viskas nuspręsta galingesnių jėgų, scenoje veikiantys aktoriai gali savo vaidmenis atlikti geriau, gali blogiau, bet tragedijos baigmės tai nepaveiks. Herojiškumas esant tokiai padėčiai – bereikšmis, išdavystė irgi nieko nepakeis.
Baigmė žinoma – telieka stebėti, kaip atskiri veikėjai ją pasitinka. Eidinto pristatytos dramos baigiamojoje atkarpoje nei tikrų didvyrių, nei tikrų niekšų nėra. Yra neryžtingų žmonių, yra savo ankstesnių nuoskaudų negalinčių pamiršti, yra nesusigaudančių, netrūksta tokių, kurie desperatiškai, iki paskutiniųjų ieško dar kažkokios vilties kibirkštėlės. Kai kurie pasirodo prasčiau, negu galėjai tikėtis, pavyzdžiui, Merkys, kai kurie – visai solidžiai, pavyzdžiui, Skučas, kuris priartėja prie didvyriškumo ribos.
Prezidentas Antanas Smetona baigiamojoje dramoje savo įvaizdį stipriai pataiso. Ankstesniuose skyriuose A.Eidintas neapeina neigiamų jo autoritarinio valdymo pasekmių, tačiau paskutinėmis dienomis – jis įžvalgesnis, tvirtesnių įsitikinimų ir ryžtingesnis negu dauguma tuomečių ministrų bei karo vadų.
Grįšiu prie pradinio teiginio: tai knyga, kurios labai reikėjo. Penkiasdešimt metų trukusios sovietinių propagandistų pastangos falsifikuoti 1938–1939 metų įvykius paliko nuosėdų. Būtinai reikia knygų, kurios tą lemtingą laikotarpį mums pristatytų objektyviai.
Tikėkimės, kad ateityje tokių knygų bus daugiau. Būsimi autoriai turės kuo remtis. Norintiesiems atvaizduoti šį laikotarpį A.Eidinto knyga liks etalonu.
www.akiračiai.lt