Beje, jo knyga „Iškyla ant ledo“ yra ir lietuvių kalba. Virginijaus Savukyno interviu su šiuo rašytojo parodė LTV2 kanalas.
- Kaip pradėjote rašytojo karjerą?
- Pirma mano knyga „Nevesk manęs į Kengaraksą“. Kitas knygas išleidau už svetimus pinigus, pasiskolinau 16 tūkstančių dolerių, Kazachstane nupirkau 6 tonas popieriaus ir 50 tūkstančių tiražu išleidau vaikišką knygelę „Pasakos apie dulkių siurbliuką Gošą“ ir 25 tūkstančių tiražu filosofinį romaną apie sovietinę istoriją. Štai tada suvokiau, kad dabar vienam visa tai teks parduoti.
- Kaip jums tai pavyko?
- Pardaviau per metus. Pirma reklama buvo ant Kijevo transporto. Už reklamą ant 6 „ Ikarusų“, ant kurių per visą ilgį buvo parašyta: „Bikfordo pasaulis“ – brūkšnys – 94 metų skaitomiausia knyga“ sumokėjau 75 dolerius. Visa tai buvo 93-iais metais. Knygas pardavinėjau visuose Ukrainos „Sąjunginės spaudos“ kioskuose, turguose, – visur...
Kai viskas buvo išsiųsta pardavėjams, o bute dar liko šimtai pakų knygų, žmonai labai nepatiko gyventi tarp knygų, tai pasikabinau ant kaklo kartono lapą su užrašu „Autorius“, išėjau į Andrejevsko nuokalnę – tai gatvė, kurioje pas mus parduodami suvenyrai, matrioškos. Atsistojau su knygomis rankose tarp dviejų matrioškų prekeivių. Po 5 minučių prie manęs priėjo dviejų metrų vaikinas ir sako: „Aš reketininkas, ką tu čia veiki?“ Sakau: „Parduodu savo knygas.“ – „Kaip suprasti – savo knygas?“ –
„Taip, pats parašiau, pats išleidau, pats ir parduodu.“ Jis porą minučių pagalvojo ir sako: „Gerai, pardavinėk, bet jei kils problemų, pasakyk man, aš kasdien 12-tą čia pasirodau.“ Aš apsidžiaugiau, kad įsitaisiau „stogą“ ir tariau sau, padovanosiu knygą. O jis: „Ne, nereikia, aš neskaitau.“
- O vėliau pinigus ėmė?
- Ne, iš rašytojų pinigų neėmė.
- Ar veiksminga pačiam pardavinėti knygas?
- Kaip čia pasakyti, metus nieko nerašiau, o tik rūpinausi knygų pardavimu. Kilo daug konfliktinių situacijų su tais, kurie apsiėmė parduoti mano knygas, bet nenorėjo grąžinti nei knygų, nei pinigų. Man tekdavo apsimesti ko ne banditu, kad atgaučiau pinigus arba knygas.
- Gal reikėjo užmegzti glaudesnius ryšius su tuo vaikinu?
- Ne, kažkaip nesinorėjo, tiesą sakant. Bet man pavyko. Per metus pardaviau visas knygas ir uždirbau 700 dolerių. Nusipirkau pirmą savo kompiuterį ir toliau rašiau kompiuteriu.
- Kaip prasimušėte į Vakarus? Kaip tai pavyko?
- Savo rankraščius į užsienį pradėjau siųsti 1982-ais ar 83-iais metais ir siuntinėjau maždaug 18 metų per draugus.
- Juk tai buvo pavojinga?
- Taip, pavojinga. Kartą iš mano bičiulio KGB konfiskavo rankraščius ir pranešė Lenkijos saugumo tarnybai, pas bičiulį atliko kratą. Jį įspėjo, kad, jei aš atvyksiu į Lenkiją, jis nedelsdamas privalo apie tai juos informuoti, nes aš turiu būti apklaustas. Taigi kildavo bėdų...
- Ar jums buvo taikytos kokios nors sankcijos?
- Ne, bet tėvą kelis kartus kvietė KGB pasikalbėti apie tai, kad jis nesirūpina savo sūnumis – broliu ir manimi.
- O kaip viskas vyko vėliau?
- Per 18 metų – esu kažkada suskaičiavęs – išsiunčiau į įvairias pasaulio leidyklas apie 1000 rankraščių ir santrumpų anglų ir rusų kalbomis. Gavau apie 600 neigiamų atsakymų. Pats smagiausias neigiamas atsakymas buvo dėl knygos „Iškyla ant ledo“, kuri kaip tik išleista ir lietuvių kalba. Anglų leidykla „Harwey Press“ parašė: „Gerbiamas pone Kurkovai, deja, mes leidžiame tik kokybišką literatūrą. Linkime jums sėkmės kitoje leidykloje.“
Vėliau šveicarų leidykla „Asch“ 1997 metais susidomėjo rankraščiu, aš jiems nusiunčiau visą tekstą, o po 2 savaičių jie atsiuntė sutarties faksogramą. Knyga išėjo 1999 metais, taigi visai neseniai. Ji kovo mėnesį buvo išleista vokiečių kalba, o birželį tapo skaitomiausia knyga Šveicarijoje ir Austrijoje, vėliau Vokietijoje. Vėliau, šveicarai nupirko visų mano knygų leidybos teises. Dabar knygos verčiamos į 31 kalbą.
Kaip pirma knyga, visada verčiama „ Iškyla ant ledo“. Deja, sovietinė tematika, kurią aš su malonumu tęsiu, Vakarų skaitytojų nelabai domina, o visa, kas buvo jau po Sovietų Sąjungos, jiems įdomu.
- Išsiuntėte 1000 rankraščių, sulaukęs tiek neigiamų atsakymų, kaip sugebėjote tęsti šią veiklą...
- Tai savotiškas sportas, stengiausi įrodyti, nežinau, gal nepažįstamiems pikta linkintiems, kad vis tiek rašysiu, nesvarbu, kiek kartų man bus atsakyta neigiamai. Kai buvo išleista pirma knyga „Kengaraksas“, jau buvau parašęs dar 5 ar 6 romanus, kuriuos buvo atsisakyta spausdinti, nes jie buvo ne socialistinio realizmo stiliaus, per daug juodojo humoro, kažkoks siurrealizmas.
Manau, rašiau labiau savo malonumui negu leidybai, bent jau iš pradžių.
- Kaip manote, dėl ko jums pavyko Vakaruose?
- Iš recenzijų, kurias skaičiau užsienio spaudoje apie savo knygas, galiu daryti išvadą, kad aš rašau apie posovietinę erdvę suprantama kalba, nešifruodamas, su tam tikra ironija, ir kartu mano romanuose nėra tradicinės gūdžios rusiškos nuotaikos. Nes rusų romanai apie posovietinius laikus kupini depresijos ir tragizmo.
O aš esu optimistas, ilgą laiką buvau juodas optimistas, maniau, kad viskas bus gerai, tik negreitai, bet kad aš galbūt to sulauksiu. Dabar daugiau esu pilkas optimistas. Manau, mano humoras, ironija ir teigiamas požiūris net į neigiamus romanų veikėjus kažkaip traukia skaitytojus. Mano romanai vaizduoja neniūrų – dažnai tragišką, bet neniūrų – paveikslą.
- Kaip manote, ar Vakarai gali suvokti posovietinę erdvę?
- Filosofiškai gali. Vakarai nesuvokia sovietinio ir posovietinio žmogaus psichologijos. Todėl net apie tuos epizodus, kurie nėra išgalvoti, aš panaudoju juos savo romanuose, Vakaruose dažnai sako: gerai sugalvojai. Mums riba tarp realybės ir siurrealizmo yra ne ten, kur ji yra Vakaruose.
Vakaruose riba tarp normos ir nenormalaus tokia tradicinė, stabili ir nuobodi. Pas mus įmanoma bet kas. Romane „Iškyla ant ledo“ pingvinui persodina vaiko širdį – kad išgelbėtų pingviną.
Vakariečiai sako, kad tai visiškai neįmanoma. Aš atsakau, kad jeigu jūs gyventumėte čia, sutiktumėte, jog čia tai įmanoma. Jei tas pingvinas – kokio nors oligarcho numylėtinis, šis bus pasiryžęs bet kam. Gaus kokio nors žuvusio per avariją vaiko širdį, įtikins vaiko tėvus parduoti ją ir persodins pingvinui, juk tegu dar metelius pagyvena.
- Jūsų romanuose labai daug absurdo. Kodėl?
- Dėl to, matyt, kalta mano rusiška kilmė. Manau, Rusija – absurdo tėvynė. O pasaulinis absurdas – tai ne Kafka, o Daniilas Charmsas. Tai jis pirmas pradėjo. Manau ir carinė Rusija buvo daugelio absurdiškų situacijų šaltinis. Pamėgau absurdą nuo vaikystės. Tiesiog tada nežinojau, kad tai vadinama absurdu. Jau sovietinė vaikystė, laiminga ir linksma, su visais ideologiniais žaidimais, irgi buvo absurdas.
- Dar vienas klausimas. Ar jūsų veikėjai galėtų gyventi Lietuvoje?
- Galėtų. Tiesa, nežinau lietuvių ribos tarp absurdo ir normos. Bet manau, ji turėtų čia būti artimesnė Ukrainos, o ne Vakarų ribai.
- Jūs dažnai lankotės Lietuvoje. Kuo jums absurdiška mūsų kasdienybė?
- Bijau nuvilti, bet kol kas neaptikau nė vieno absurdo.
- Tai Lietuva – tokia nuobodi šalis?
- Atvažiuoju tik dienai ar dviem. Reikėtų likti ilgesniam laikui ir pervažiuoti, kaip kad neseniai važiavau prie „Mersedeso“ vairo per Rusiją ir atradau Rusiją, kurios dar nemačiau.
Važiavau iš Peterburgo į Uralą. Jei taip pavyktų pervažiuoti Lietuvą, manau, ką nors pavyktų rasti. Bet, man atrodo, juo mažesnė šalis, juo dinamiškiau joje vyksta psichologijos ir nacionalinio mentaliteto kaita. Ypač kai vyksta koks nors istorinis lūžis.
Tarkime, dabar Lietuva – ES narė, o visai neseniai dar buvo imperijos dalis. Šiuos elementus galima atsekti tik per žmonių psichologijos kaitą. Jei pavyks užtikti šių psichologijos pokyčių, taps aišku, kas iš absurdo tapo norma ir kokia norma tapo absurdu.
VS. Dėkoju už pokalbį.
Tekstą vertė Vladas Šurkus