Tikrų paveikslų trauka

Pagal sudarytą bendradarbiavimo sutartį SEB Vilniaus bankas suteikė Stasio Juškaus galerijai galimybę eksponuoti paveikslus savo patalpose. Pirmoji paroda – dailininko Vinco Kisarausko tapybos kūrinių rinktinė, pavadinta „Kompozicijos galia“. Ypač svarbiems banko klientams skirtos ekspozicijos keisis keturis kartus per metus, o pats bankas įsigijo grafikos darbų, kurie nuolat puoš kabinetus, posėdžių ir susitikimų sales.

„Visų šių dailininkų kūriniai SEB Vilniaus banko interjeruose surado vietą ir suteikė šioms patalpoms jaukumo, šilumos, solidumo. Šis banko skyrius, manau, žengė labai protingą žingsnį – jie yra savo srities profesionalai, o šįkart pasikliovė meno profesionalais, – teigia dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, bankui padėjusi atrinkti kūrinius. – Manau, kad ir kiti bankai Lietuvoje rinkdamiesi meno kūrinius kreipiasi bent į dizainerius ar architektus – derina darbus bent prie interjero.“

„Įrenginėdami patalpas galvojome, kad norėtume čia turėti keičiamą ekspoziciją. Kai darėme projektą ir apie tai mąstėme, dar neturėjome jokių kontaktų su galerijomis – daugiau tai buvo kaip idėja, dar nežinant, ar ją pavyks įgyvendinti ir ar galerijos susidomės“, – „Versus“ pasakoja SEB Vilniaus banko Privačios bankininkystės departamento direktorė Asta Sungailienė.

„Nė akimirką nekilo dvejonių, kad čia bus lietuvių autorių darbai, nes mes esame Lietuvoje. Savotiškai dalyvauti, prisidėti prie viso to, kas lietuviška, labai svarbu ir gražu. Tačiau tai nereiškia, kad vieną dieną mūsų ekspozicijoje nebus įdomaus užsienio dailininko – nė viena idėja neatmetama. Bet esame sutarę, kad šie metai yra būtent lietuvių autorių metai“, – sako Sungailienė. O šio departamento susitikimų kambariuose kabo įsigyti ir nekeičiami tokių autorių kaip Danutės Gražienės, Eglės Vertelkaitės, Danutės Jonkaitytės, Minos Levitan-Babenskienės ir kitų darbai.

„Jie, kitaip nei holo erdvėse, nėra skirti akiai paganyti, tai vis dėlto daugiau interjero puošmena – pirminė ir bene vienintelė šių paveikslų funkcija. Iš tiesų jie nekelia tokių aliuzijų, kad galėtų būti kaip ekspozicija. Esu įsitikinusi, kad holas yra ta erdvė, kur gali daugiau dairytis, o susitikimo kambaryje koncentruojiesi į tai, ko čia atėjai, tad paveikslai yra daugiau interjero dalis“, – skirtumą aiškina A.Sungailienė.

Anot departamento direktorės, įsigyjant kūrinius investavimas nebuvo pagrindinis tikslas, daugiausia jie vertinti kaip interjero dekoro elementai.

„Tačiau meluotume sakydami, kad sprendžiant, ką įsigyti, neatsižvelgiame į tai, ar tai perspektyvių, iš tiesų „svorį“ ir investavimo prasme turinčių lietuvių menininkų darbai“, – teigia ji, svarstydama, kad kol kas nežinia, ar tai būsianti korporacinės kolekcijos pradžia. Įsigyti kūriniai bankui kainavo apie 50 000 Lt.

„Manau, kad turėti rimtų autorių darbų labai solidu. Pavyzdžiui, tarp mūsų klientų yra ir kolekcininkų, kurie puikiai žino tuos lietuvių autorius, žino, nes tuo domisi profesionaliai, – sako Sungailienė. – Tai, kad klientai šią mūsų idėją pakomentuoja su pasitikėjimu, įrodo, kad iš tiesų mums nesvetimos vertybės visose srityse. Kaip sakė vienas klientas: „Jeigu pas jus kabos tikri paveikslai, aš vien dėl to užeisiu“. Būtent žodis „tikri“ parodo, kad yra skirtumas“. Anot bankininkės, dažniausiai korporacinė kolekcija pritaikoma prie patalpų ir bankui plečiantis, įsitikinusi ji, atsiras tam tikrų erdvių, kurios prašyte prašysis, kad jose būtų tarsi pradėtos idėjos tęsinys.

SEB Vilniaus banko Privačios bankininkystės departamento kolekcijos kūriniai skirti interjerui, tad jie negali būti tokie, kurie toje erdvėje netiktų. Tai reiškia, kad banko patalpos taip pat lemia kūrinių pasirinkimą: kadangi jos yra nedidelės, jaukios, dažniausiai skirtos bendravimui akis į akį ar konsultavimuisi, erdvės labai artimos gyvenamo būsto patalpoms, todėl tie kūriniai yra kameriniai, kuriantys jaukią, ramią, solidžią atmosferą, sako Rachlevičiūtė.

„Banko kolekcijai įsigyti kūriniai nėra ypač brangūs. Tačiau šiuo metu Lietuvos kultūroje daugiau dėmesio tenka šiuolaikiniam, vadinamajam aktualiajam menui, o grafika iš dalies lieka specialistų, gal net ir kolekcininkų susidomėjimo užribyje. Tai nėra teisingas požiūris. Pasižvalgę po kaimyninius kraštus, ypač Estijoje, Skandinavijos šalyse, regime, kad nacionaliniuose dailės muziejuose grafikos kabinetai, skyriai nepaliaujamai kaupia šios meno rūšies atsargas. Tikrai yra daug privačių kolekcininkų, kurie grafikos lakštus ne dešimtimis, o šimtais guldo į popieriaus aplankus, į stalčius, kad reikiamu metu galėtų išsitraukti ir vienumoje ar viešai mėgautis vieno ar kito menininko graviūra“, – skirtumą tarp Lietuvos ir kitų valstybių įvardija pašnekovė.

Atrinkti kūrinius bankui padėjusi dailėtyrininkė teigia, kad tai labai kokybiškos grafikos kolekcija – puikių autorių rinktiniai kūriniai: iš tų autorių, kurie kuria labai nedideliais tiražais arba kūriniai sunkiai padaromi ir turi labai ryškias autentiškumo žymes. Pavyzdžiui, Danutės Gražienės darbai sukurti su vadinamuoju kongrevu, aukštu reljefu.

Ji viena iš nedaugelio lietuvių autorių, kurianti šia sudėtinga technika įspūdingus, jautriai, bet itin preciziškai atliktus kūrinius, žavinčius savo baltumu, reljefo išraiškingumu, pažymi Rachlevičiūtė.

Kita dailininkė Eglė Vertelkaitė, priklausanti jaunesnės kartos grafikams, kuria įdomius, įsimintinos raiškos darbus, netradiciškai naudodama tradicines grafikos raiškos priemones. Danutė Jonkaitytė – puiki nespalvotos grafikos meistrė, o šviesus, spalvingas ir nuotaikingas Giedros Purlytės-Mažrimienės tapybos darbų pasaulis kontrastuoja su tradiciniu, gal tiksliau – stereotipišku lietuviškos tapybos supratimu, apibūdina Rachlevičiūtė.

Kolekcijas sudaro skirtingai

Anot dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, asmeninė kolekcija gali būti sudaroma gana įvairiais principais.

Pirmas – man patinka, ir viskas. Visiškai nesvarbu, kokia tų kūrinių ateitis, bet aš juos labai mėgstu ir man nepabosta juos apžiūrinėti. Šis principas, kai žmogus vadovaujasi tik savo skoniu, tikriausiai egoistiškas, bet labai žmogiškas.

„Lietuvoje meno kūrinių kolekcijos labai dažnai sudaromos būtent pirmuoju principu – patinka, ir viskas. Kai kurie žmonės visiškai nesuvokia, kad jų įsigyti kūriniai neatitinka rinkos kainos, yra visai nevertingi ar turi mažai išliekamosios vertės. Pavyzdžiui, jie yra garsaus dailininko silpni darbai arba save reklamuojančio dailininko, kuris labai garsus mūsų visuomenėje, žiniasklaidoje, o jo kūrinys iš tiesų mažai ko vertas“, – aiškina dailėtyrininkė.

Antras principas – gal daugiau egocentriškas. Žmogus kaupia kolekciją ir iš tikrųjų stengiasi išreikšti save, bet kartu žino, kas yra elitinis, aukštasis, menas. Jis renka kolekciją, atsižvelgdamas į savo asmeninį skonį ir į tai, kas prestižiška ir kuo galėtų pasirodyti prieš kitus kaip meno žinovas. Tai svarbus ir įprastas Lietuvoje šiuolaikinio meno kolekcijų principas. Trečiasis, specialistės teigimu, Lietuvoje mažiausiai populiarus, kai pasirinkimą lemia kūrinių kaina – orientuojuosi į ateitį, numanau, spėju, kad šie kūriniai ateityje kainuos kur kas daugiau. Žinau, kad investavau į juos pinigus ir kad to dailininko darbai iš tikrųjų yra vertingi, o įdėti pinigai metams bėgant tik augs, kad šiuos kūrinius paliksiu savo palikuonims ar dovanosiu kaip vertingą savo paties sukauptą kolekciją.

„Lietuvoje kūrinių kainos, nors ir auga, bet nesparčiai – sakyčiau, tiek pat, kiek auga visos kitos išlaidos: viskas brangsta, kartu ir meno kūriniai. Lietuvoje tokių dailininkų, kurių kainos būtų išaugusios labai stipriai, yra labai nedaug: pavyzdžiui, dailininko Šarūno Saukos paveikslai, skulptorių darbai, – teigia dailėtyrininkė. – Aišku, šių trijų principų mišinį gali rasti visose kolekcijose – tiesiog kiekvienoje jų vyrauja po vieną pagrindinį bruožą: pirmuoju atveju vyrauja asmeninė nuomonė, antruoju – noras pasirodyti prieš kitus, o trečiasis yra kaip investicija.“

Šie išskirti principai daugiau taikytini privačioms kolekcijoms, nes jeigu sudarinėjama kolekcija, kuri bus eksponuojama viešoje erdvėje ar atstovauja banko, viešbučio ar kitų interesams, tai vis dėlto jinai turi būti surinkta taip, kad joje tiesiog nebūtų mėgėjiškų ar neprofesionalių darbų. Tokia kolekcija visai įmanoma privačiuose namuose, jeigu žmogui kūriniai tiesiog patinka.

„Banke toks variantas, manau, neįmanomas. Jeigu kabo mėgėjiški, neprofesionalūs, neturintys nei meninės, nei materialinės vertės darbai, tai labai nesolidu. Manau, kad neįmanoma pademonstruoti savo meninio skonio banke, nors, aišku, pasirinkimo ribos didžiulės – yra labai daug dailininkų, galima rinktis radikalesnius, labiau šokiruojančius, provokuojančius kūrinius. Galima rinktis ir atvirkščiai – prestižą pabrėžiančius, solidžius darbus. Elgtis galima įvairiai, tačiau visada būtinas profesionalumas. O darbų pasirinkimas dažnai priklauso nuo kompanijos veiklos profilio, nuo tam tikros kolektyvo dvasios“, – dėsto Rachlevičiūtė.

Viešbutyje, ką jau kalbėti apie banką, šokiruojantys kūriniai netiktų, jie būtų ne savo vietoje – visų pirma jie labai atitrauktų dėmesį, galbūt žmogų net nuteiktų nemaloniai, trikdytų, nes juk šiuolaikiniai „aktualūs“ meno kūriniai neglosto žmogaus savimeilės ir nekelia malonių, švelnių jausmų. Jie labai dažnai provokuoja, skatina susimąstyti: daugelis darbų stengiasi užkabinti, įtraukti į savo kūrinio erdvę. Tai reiškia, kad bankas, kaip ir viešbutis, į kurį atvažiuoji pailsėti, nėra jiems tinkamos vietos, apibendrina dailėtyrininkė.

Sungailienės teigimu, Lietuvoje įstaigos nebūtinai pradeda nuo to, kad išsikelia tikslą surinkti korporacinę kolekciją. Veikiau tai prasideda nuo minties, kad reikia kažkaip pasipuošti. „Tačiau būdamas solidžia įstaiga negali pasigaminti kičo, imitacijos. Ilgainiui darbų pradeda daugėti, jie atranda bendrą kryptį, idėją, koncepciją, dar kiti pradeda nuo nulio, suvokdami, kad kaups kolekciją“, – teigia bankininkė.

Stasio Juškaus galerija koncernui „Achemos“ grupė buvo pasiūliusi sudaryti kolekciją „Didieji XX a. lietuviškos tapybos meistrai“. Tačiau „Achemos“ grupės prezidentas Bronislovas Lubys „Versus“ sakė, kad į meną investuoti linkęs kitais būdais ir nemano, jog biure reikėtų turėti nuosavą galeriją.

Stasio Juškaus galerijos direktorius Donatas Juškus sudarė kolekciją, kurią koncernui siūlyta įsigyti iš įvairių savininkų. Tai specialiai galerijos meno tarybos parinkti iškiliausių Lietuvos klasikų ir šiuolaikinių dailininkų darbai. Kolekciją sudaro maždaug 77 kūriniai, pristatoma per 50 autorių. Galerininkai stengėsi, kad vieną autorių reprezentuotų bent du, skirtingų kūrybos laikotarpių darbai.

Galerininkų nuomone, taip „Achemos“ grupė galėtų prisidėti prie Lietuvos aukštosios kultūros propagavimo ir palaikymo, be to, reprezentuoti savo vardą. Kita priežastis – tai galėtų būti alternatyvi investicija. Tokios kolekcijos vertė, anot Juškaus, kasmet galėtų ūgtelti 20–30%. „Achemos“ grupė tokio pasiūlymo atsisakė, o jos prezidentas „Versus“ sakė, kad pati galerijos idėja yra labai gera, tačiau norint ją turėti reikėjo ruoštis, kai „Achemos“ grupė savo naująjį biurą sostinės Žvėryno rajone dar tik projektavo.

„Vokietijoje „Deutsche Bank“ patalpose mačiau labai gražią ekspoziciją, labai dailioje aplinkoje. Aš vienareikšmiškai „už“, tačiau pasiūlymą turėti kolekciją gavome, kai jau naujajame biure buvome įsikūrę ir įsigiję meno kūrinių: mūsų kabinetuose kabo ir ne visai pigūs paveikslai“, – paskutinį faktą minėdamas nusišypso Lubys.

Jo nuomone, koncernui turėti savo galeriją, viena vertus, yra prestižas, kita vertus, – investicija. Verslininkas mini, kad senųjų prancūzų, olandų, belgų dailininkų paveikslų kaina per metus išauga 12–20%. O tai „tvirtas kapitalo įdėjimas“.

„Išlaikyk meno kūrinį 30–50 metų ir pamatysi, kad jis pabrango 3–4 kartus. Originalūs kūriniai turi savo kainas, tačiau kiekvieno autorius kūrybinėje biografijoje yra įvairių laikotarpių“, – primena „Achemos“ grupės prezidentas.

Jis prisipažįsta, kad yra tapytojo Kazio Šimonio (1887–1978) gerbėjas ir turi nemažą jo darbų kolekciją. Verslininko turimi kūriniai yra iš skirtingų laikotarpių, įskaitant 1920-ųjų, vėlesnius ir paskutinius kūrybos metus, todėl ir jų meninė vertė skiriasi. Kokia gali būti jo kolekcijos vertė, Lubys atsisako nurodyti.

„Achemos“ grupės vadovas svarsto, kad galima remti nacionalinių galerijų ekspozicijas, finansuoti Lietuvoje dar nerodytų meno kūrinių parodas, remti dailės darbų paveikslų restauravimą. Pavyzdžiui, sausio pabaigoje „Achemos“ grupė Druskininkų miestui padovanojo M. K. Čiurlionio paveikslą „Šaulys“, kurį buvo įsigijusi už 150 000 Lt.

Nuosavą kolekciją, anot koncerno atstovų, vadinti alternatyvia investicija ir tikėtis 20–30% vertės padidėjimo per metus, būtų pernelyg optimistiška: Lietuvos vaizduojamojo meno rinka dar nėra susiformavusi ir dinamiška, gana sunkiai nustatomos dabartinių darbų kainos.