Antradienį iki vakaro teatro festivalio „Kontakt“ svečiai būriavosi prie W.Horzycos teatro stendo - jame spaudos biuras iškabina recenzijas. Lenkų dienraščiai į „Kontakt“ programą reaguoja greitai ir gausiai.
Vakarykštė stendo trauka – recenzija, sutriuškinusi festivalio garsenybių Eimunto Nekrošiaus „Faustą“ ir Luko Percevalio „Komivojažieriaus mirtį“. Įvairių tautų kritikai skaitė Tomaszo Moscickio recenziją iš „Dziennik“, citavo ją kolegoms, kolegos percitavo kitiems, piktinosi, juokėsi ir ramino lietuvius: nekreipkit dėmesio.
Recenzijos pavadinimas skelbia: „Kiepski „Faust na otwarcie“. Žodynas nurodo net 203 „kiepski“ reikšmes – antrarūšis, apgailėtinas, baisus, kvailas, vidutiniškas, žalingas ir t.t. Trumpai tariant – blogas „Faustas“ atidarymui.
Kuo blogas?
Pradžiai autorius pacitavo anglišką patarlę „You never get what you expect“ – atseit, niekada negauni, ko tikiesi. T.Moscickio nuomone, pirmosios „Kontakt“ dienos yra gyvas tos išminties patvirtinimas, nes publika gavo „nešviežų maistą“. Toliau jis rašo:
„Festivalį atidarė lietuviškas „Faustas“, režisuotas „Kontakt“ legendos – paties Eimunto Nekrošiaus. Nuolatinių festivalio lankytojų apetitas išaugo – Nekrošius, anksčiau dalyvaudavęs festivalyje kone kasmet, net keleriems metams buvo nutilęs. Nuo „Otelo“ praėjo šešeri metai. Lietuvių teatro guru sugrįžo su vienu didžiausių literatūros šedevrų, kokius tik regėjo žmonija.
Galima buvo laukti stiliaus pokyčių, meninio lūžio. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Stebint šį gigantišką vaidinimą, trukusį ištisas keturias valandas, o apimantį tik Goethe‘s kūrinio fragmentą, galima buvo savęs paklausti, kokių recenzijų nusipelnytų vidutinio arba vyresnio amžiaus lenkų režisierius, kuris tokį reginį pateiktų bet kuriame mūsų teatre.
Garantuoju, jis būtų išdraskytas iki paskutinio siūlo. Nekrošius už savo „Faustą“ gavo atsainias recenzijas, bet, giliau įsiskaičius, matosi ir įspūdžių badas ir rašiusiųjų suglumimas. Na kaipgi kitaip – laukiame tiek metų naujo vaidinimo, o scenoje matome eilę metų pažįstamus susigūžimus, pritūpimus, lakstymus. O visą tą gimnastiką papildo įmantri aktorystė.
Nekrošius taip užsisklendė savo „Fauste“, kad užmiršo apie turinio eigą. Nesuvokiama, kas vyksta scenoje, kas suviliojo Margaritą. Per visą spektaklį driekiasi muzika, kuri nieko nepaaiškina, nesustiprina, nesudeda taškų. Kultūros turgus. (...)
Lietuvių teatras prieš dešimtmetį daliai lenkų kritikų buvo apreiškimas. Dabar toji entuziazmo banga nurimo. Šventosios lietuvių trejybės – Nekrošiaus, Tumino ir Koršunovo – kūryba per tą laiką apsinuogino. Jie turi gerokai mažiau, nei neseniai siekta įteigti lenkų publikai“.
Antra T.Moscickio recenzijos dalis skirta Luko Percevalio „Komivojažieriaus mirčiai“, kuri „nėra toks didelis nusivylimas kaip Nekrošiaus „Faustas“, bet iki teatrinės ekstazės irgi toli. (...) Skurdus ir šlykštus šis pasaulis, ir nėra ką kame užjausti. Galima ir taip perskaityti Arthuro Millerio dramą. Tačiau tie, kurie turėjo laimę matyti Januszą Gajosą Kutzo režisuotame spektaklyje, žino, kad galima suvaidinti tai ir kitaip“.
Pacitavau šiuos lenkų kritiko sakinius apie Europoje aukštai vertinamą belgų meistrą dėl to, kad matytųsi autoriaus kriterijai. Kiekvieną dramą „galima suvaidinti ir kitaip“. Vertinant per lietuvių teatro istorijos prizmę, galima L.Percevaliui nurodyti, kad dar kitaip A.Millerio dramą buvo surežisavęs Juozas Miltinis praeito šimtmečio antroje pusėje Panevėžio teatre.
Dar norėčiau priminti ir „Kontakt“ istoriją. Lietuvių režisūros „šventoji trejybė“ Torūnės festivalio publikai labai gerai pažįstama, nes kone kiekviena premjera buvo pakviesta į festivalį. Visi trys režisieriai ne kartą išvažiuodavo su tarptautinės žiuri paskirtais apdovanojimais už geriausią spektaklį. Lietuvių teatro mitas kūrėsi ne tuščioje vietoje.
E.Nekrošiaus spektakliai viešėjo devyniuose Torūnės festivaliuose.
1992 metais „Kvadratas“ pelnė režisieriui antrąją premiją ir apdovanojimą Kostui Smoriginui už geriausią vyro vaidmenį.
1993 metais nekonkursinėje programoje parodytas “Dėdė Vania”.
1994 metų konkurse E.Nekrošiaus režisuotas spektaklis “Mocartas ir Saljeris. Don Žuanas. Maras” laimėjo pirmąją premiją.
1995 metais „Trys seserys“ – prizas už geriausią režisūrą.
1996 metais parodyta rokopera „Meilė ir mirtis Veronoje“.
1997 metais „Hamletas“ apdovanotas antrąja premija, o E.Nekrošius paskelbtas geriausiu režisieriumi.
1999 metais rodytas „Makbetas“ ir 2001 – “Otelas” pelnė “Meno fortui” prizus už geriausius spektaklius, o režisierius abu kartus vėl išrinktas geriausiu.
Šiemečio „Kontakt“ žiuri sprendimai bus paskelbti birželio 1 dieną, penktadienį – tiksliau, šeštadienio paryčiais.
Vertėtų priminti ir tai, kad per šešerius metus, kol Torūnės publika, anot lenkų kritiko, alko be E.Nekrošiaus spektaklių, režisierius nesėdėjo be darbo.
2002 metais E.Nekrošius Romoje pastatė Antono Čechovo dramą “Ivanovas”.2002 – 2003 metais - Giuseppe Verdi operą „Makbetas“ Florencijoje, Palerme ir Maskvos Didžiajame teatre. 2003 metais „Meno forte“ inscenizavo Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, o su Maskvos dramos teatrų artistais pastatė A.Čechovo „Vyšnių sodą“, 2004 metais „Meno forte“ – Senojo testamento poemą „Giesmių giesmė“, 2005 metais - Maskvos Didžiajame teatre režisavo Leonido Desiatnikovo operą „Rozentalio vaikai“ pagal Vladimiro Sorokino kūrinį, 2007 – Richardo Wagnerio „Valkiriją“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
2001 metais Maskvoje E.Nekrošiui buvo įteikta K.Stanislavskio premija už viso gyvenimo kūrybą, 2004 metais – „Auksinė kaukė“ už geriausią spektaklį, sukurtą Rusijoje.
Be abejo, tai jau teatro istorija. Bet garbinga.