Jonas Paulius II: Laiškas menininkams

***

Niekas geriau už jus, genialūs grožio architektai, nepajėgus pajusti patoso, su kuriuo Dievas kūrinijos aušroje apžvelgė savo rankų darbą. Šio jausmo atšvaitai nesuskaičiuojamą daugybę kartų yra spindėję jūsų akyse, kai, pagauti slėpiningos garsų ir žodžių, spalvų ir formų galios, jūs - kaip kiekvieno amžiaus menininkai - žavėdavotės savo įkvėpimo kūriniu pajusdami jame kūrimo slėpinio, kuriame Dievas, vienintelis visų daiktų Kūrėjas, norėjo leisti jums tam tikru būdu dalyvauti, aidą.

Dėl šios priežasties man atrodė tinkamiausia savo laišką jums pradėti „Pradžios knygos“ žodžiais, su kuriais mane sieja patirtis, siekianti tolimą praeitį ir neišdildomai paženklinusi mano gyvenimą. Šiuo laiku ketinu žengti Bažnyčios vaisingo pokalbio su menininkais keliu; šio dialogo, niekada nenutrūkusio per dutūkstantmetę Bažnyčios istoriją, priartėjus trečiajam tūkstantmečiui laukia dar ddesnė ateitis.

Iš tiesų tai dialogas, diktuojamas ne vien istorinių aplinkybių bei praktinių sumetimų, bet suleidęs šaknis į pačią religinės patirties ir meninės kūrybos esmę. Pirmajame Biblijos puslapyje Dievas mums pateikiamas kaip savotiškas pavyzdinis kiekvieno kuriančio žmogaus modelis: žmogus menininkas atspindi Dievo Kūrėjo atvaizdą. Tokį santykį ypač atskleidžia lenkų kalbos žodžių stworca (kūrėjas) ir tworca (menininkas) leksinė giminystė.

Kuo skiriasi „kūrėjas“ nuo „menininko“? Tas, kuris kuria, dovanoja pačią būtį, padaro kažką iš nieko - lotyniškai sako: ex nihilo sui et subiecti, - ir tai, griežtąja žodžio prasme, veiksena, būdinga tiktai Visagaliui. Tuo tarpu menininkas naudojasi tuo, kas jau yra, suteikdamas tai esamybei formą bei reikšmę. Tai žmogui, kaip Dievo atvaizdui, būdinga veiksena. Pasakius, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį „pagal savo paveikslą“ (Pr 1, 27), Biblijoje priduriama, kad jis jiems patikėjo užduotį valdyti žemę (Pr I, 28). Tai buvo paskutinioji Kūrimo diena (Pr 1, 28-31). Ankstesnėmis dienomis, tartum ženklindamas kosminės evoliucijos ritmą, Jahvė sukūrė Visatą. Pabaigoje jis sukūrė žmogų, iškiliausią savo plano vaisių, ir pavedė jam regimąjį pasaulį kaip milžinišką lauką, kur galėtų reikštis žmogaus išradingumas.

Tad Dievas pašaukė žmogų į būtį ir patikėjo jam užduotį būti menininku. „Menine kūryba“ žmogus labiau negu kitaip atsiskleidžia kaip „Dievo atvaizdas“. Šią užduotį jis pirmiausia įgyvendina teikdamas pavidalą nuostabiajai savo paties žmogiškosios būties „medžiagai“ ir kūrybiškai valdydamas jį supančią Visatą. Su meilės kupinu paslaugumu dieviškasis Menininkas perduoda žmogiškajam transcendentinės išminties kibirkštį pašaukdamas jį dalyvauti savo galioje kurti. Čia, savaime supratama, kalbama apie tokį dalyvavimą, kur išlaikomas nepažeistas begalinis atstumas tarp Kūrėjo ir kūrinio; kardinolas Mikalojus Kuzietis pabrėžia: „Menas kurti, pasiekiamas palaimintai sielai, savo esme nėra menas, kuris yra pats Dievas, bet to meno perdavimas ir dalyvavimas jame“.

Todėl juo labiau menininkas suvoks „dovaną“, kurią turi, tuo labiau jis jausis skatinamas žvelgti į save ir visą kūriniją įsimąstyti bei dėkoti gebančiomis akimis ir kelti Dievop šlovės himną. Tiktai taip jis gali iki galo suvokti save, savo pašaukimą ir misiją.

Ne visi pašaukti būti menininkais tikrąja šio žodžio prasme. Tačiau, pasak „Pradžios knygos“, kiekvienam žmogui patikėta užduotis būti savo gyvenimo architektu: iš savo gyvenimo jam privalu padaryti meno kūrinį, šedevrą.

Svarbu pabrėžti šių dviejų žmogiškosios veiklos aspektų skirtingumą ir sąryšingumą. Skirtumas akivaizdus. Vienas dalykas yra sąranga, kurios dėka žmogus yra savo poelgių autorius bei už juos atsako, ir kitas - sąranga, kurios dėka jis yra menininkas, t.y. moka veikti pagal meno reikalavimus, sąžiningai paklusdamas jo ypatingiems nurodymams. Todėl menininkas geba pagaminti objektą, tačiau tai dar nieko nesako apie jo moralines nuostatas. Juk čia kalbama ne apie savęs, savo asmenybės formavimą, bet tiktai apie vaisingą kūrybinių galių taikymą suteikiant estetinį pavidalą proto sugalvotoms idėjoms.

Abu aspektai - moralinis ir meninis - iš esmės skiriasi, tačiau ne mažiau svarbus ir jų sąryšis. Jie abu vieną kitą giliai sąlygoja. Suteikdamas pavidalą kūriniui, menininkas išties save išreiškia tiek, kad jo kūrinys nepakartojai atspindi jo būtį, tai, kas jis yra ir kaip jis yra. Žmonijos istorijoje tai patvirtina nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Formuodamas šedevrą menininkas iš tikrųjų ne tik pašaukia į gyvenimą savo kūrinį, bet ir tam tikra prasme atskleidžia kūriniu savo paties asmenybę. Menas jam teikia naują matmenį bei išskirtinį raiškos būdą dvasiškai augti. Per savo kūrinius menininkas kalba ir bendrauja su kitais. Todėl meno istorija yra ne tik kūrinių, bet ir žmonių istorija. Meno kūriniai kalba apie savo autorius, supažindina mus su jų vidiniu gyvenimu ir atskleidžia autentišką menininkų indėlį į kultūros istorija.

Žinomas lenkų poetas Cyprianas Norwidas rašo: „Grožio paskirtis - uždegti mus darbui, o darbo - pakelti“.

Grožio tema yra pokalbio apie meną dalis. Ji jau buvo iškilusi, kai akcentavau patenkintą žvilgsnį, kuriuo Dievas apžvelgė tai, kas sukurta. Konstatuodamas, kad visa, ką sukūrė, yra gera. Dievas matė, jog tai yra ir gražu 4. Sąsaja tarp gera ir gražu skatina tolesniems apmąstymams. Tam tikra prasme grožis yra regima gėrio apraiška, lygiai kaip ir gėris yra metafinė grožio sąlyga. Tai teisingai suprato graikai, kurie, sulydydami abi sąvokas, nukalė jas abi apimantį posakį: kalokagathia, tai yra „grožis-gėris“. Platonas apie tai rašė: „Gėrio galia rado prieglobstį grožio prigimtyje.“

Gyvenimu ir veikla žmogus nustato savo santykį su būtimi, tiesa ir gėriu. Menininkas išgyvena ypatingą santykį su grožiu. Labai taiklu sakyti, kad grožis yra pašaukimas, Kūrėjo jam skirtas per „menininko talento“ dovaną. Ir tas talentas, remiantis Evangelijoje patekiamo palyginimo apie talentus (plg. Mt 25, 14-30) logika, tikrai turėtų duoti vaisių.

Čia paliečiame esminį dalyką. Kas pajunta turįs tokią dieviškąją kibirkštį, kuri yra pašaukimas būti menininku - poetu, rašytoju, tapytoju, skulptorium, architektu, muziku, aktorium... - sykiu suvokia pareigą šį talentą ne švaistyti, bet ugdyti, idant jis tarnautų artimui ir visai žmonijai.

Visuomenei rekia menininkų lygiai taip pat kaip mokslininkų, technikų, darbininų, specialistų, tikėjimo liudytojų, tėvų ir oeitnlų, garantuojančių asmens augimą ir bendruomenės vystymąsi tokia iškilia meno forma, kokia yra „auklėjmo menas“. Kiekvienos tautos plačioje kultūros panoramoje meninnkai turi savo vietą. Paklusdami savo įkvėpimui ir tikrai kurdami vertingus ir gražius kūrinius, jie ne tik praturtina kiekvienos tautos bei visos žmonijos paveldą, bet ir vykdo išskirtinę socialinę tarnybą bendrojo gėrio labui.

Skirtingas kiekvieno menininko pašaukimas lemia jo tarnybos lauką ir kreipia į užduotis, kurių reikia imtis, sunkų darbą, kuriam reikia ryžtis, atsakomybę, kurios nevalia kratytis. Menininkas, suvokiantis visa tai, taip pat supranta, kad turi dirbti nepasiduodamas tuščios garbės siekimui ar pigaus populiarumo troškimui, nekalbant jau apie galimą asmeninę naudą. Taigi egzistuoja menininko tarnybos etika, negana to, „dvasingumas“, savaip prisidedantis prie tautos gyvenimo bei atgimimo. Būtent tai, matyt, omenyje turėjo Cyprianas Norwidas sakydamas, kad „grožio paskirtis - uždegti mus darbui, o darbo - pakelti“.

Senojo Testamento Įstatymas pabrėžtinai draudžia vaizduoti neregimą ir neišreiškiamą Dievą darant stabą ar liejant paveikslą (plg. Įst 27, 15), nes Dievas pranoksta visokį materialųjį vaizduojamumą: „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 24). Tačiau Įsikūnijimo slėpinyje Dievo Sūnus pasidarė regimas asmeniškai: „Bet atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4). Dievas tapo žmogumi Jėzuje Kristuje; dėl šios priežasties Kristus yra „centras, kuriuo reikia remtis norint įminti žmogaus egzistencijos, sukurtojo pasaulio ir paties Dievo mįslę“.

Šis pamatinis slėpiningojo Dievo apsireiškimas krikščionims buvo padrąsinimas bei iššūkis taip pat ir menininės kūrybos srityje. Iš to sužydėjo grožis, syvus traukęs būtent iš Įsikūnijimo slėpinio. Juk tapdamas žmogumi Dievo Sūnus dovanojo žmonijos istorijai visą evangelinį tiesos bei gėrio lobį ir per tai atskleidė naują grožio, kurio Evangelijos naujiena pilna iki kraštų, matmenį.

Taigi Šventasis Raštas tapo savotišku „neaprėpiamu žodynu“ (P.Claudel) ir „ikonografiniu atlasu“ (M.Chagall), maitinusiu krikščioniškąją kultūrą ir meną. Net Senasis Testamentas, aiškinamas remiantis Naujuoju Testamentu, pasirodė esąs neišsemiama įkvėpimo versmė. Biblijos tekstas - pradedant pasakojimais apie Kūrimą, nuodėmingąjį nuopolį, tvaną, patriarchus, išėjimą iš Egipto ir baigiant daugybe išganymo istorijos epizodų ir asmenų - jaudino tapytojų, poetų, muzikų, dramaturgų ir filmų gamintojų fantaziją. Tokia figūra kaip Jobas, pasitenkinant tiktai vienu pavyzdžiu, savo deginančia bei visada aktualia kančios problematika tebetraukia ir filosofus, ir literatus, ir menininkus. O ką galėtume pasakyti apie Naująjį Testamentą? Biblijos žodis, apimantis Gimimą ir Golgotą, Atsimainymą ir Prisikėlimą, Kristaus stebuklus ir mokymą, taip pat „Apaštalų darbuose“ pasakojimus ir „Apreiškime Jonui“ eschatologiniu aspektu vaizduojamus įvykius, nesuskaičiuojamą daugybę kartų tapo vaizdu, muzika ir poezija, meno kalba sužadinančiais „kūnu tapusio Žodžio“ slėpinį.

Kultūros istorijoje visa tai sudaro turtingą tikėjimo ir grožio skyrių. Ypač daug naudos savo gyvenimo ir maldos patirčiai iš to gavo tikintieji. Menko raštingumo laikais vaizdai Biblijos temomis daugeliui buvo tiesiog konkreti katechezės priemonė. Tačiau visiems, tikintiems ir netikintiems, Šventojo Rašto įkvėpti meno kūriniai tebėra pasaulį gaubiančio ir jame gyvenančio neapaaiškinamo slėpinio atspindys.

Kiekviena autentiška meninė intuicija peržengia tai, kas suvokiama juslėmis ir, skverbdamasi į tikrovę, stengiasi aiškinti jos pasėtą turinį. Intuicija kyla iš žmogaus sielos gelmių, kur troškimą įprasminti savo gyvenimą lydi sunkiai pagaunamas grožio bei slėpiningos daiktų vienybės suvokimas. Kiekvienam menininkui tekę patirti neįveikiamą prarają tarp savo rankų kūrinio, kad ir kaip pavykusio, ir grožio akinamo tobulumo, šmėkštelėjusio kūrybinio akto įkarštyje: visa, ką jiems pavyksta išreikšti tapant, skaptuojant, kuriant, tėra keliems akimiksniams jų dvasinei akiai nušvitusio spindesio atšvaitas.

Tikinčiajam tai nekelia nuostabos: jis žino, kad jam buvo atsivėrusi šviesos bedugnė, kurios pirmapradė versmė yra Dievas. Argi stebėtina, kad dvasia tada būna taip priblokšta, jog tegali atsakyti lemenimu? Niekas už tikrą menininką nėra labiau pasirengęs pripažinti savo ribų ir pritarti apaštalo Pauliaus žodžiams, kad Dievas „gyvena ne rankų darbo šventyklose“ ir todėl „neturime manyti, jog Dienybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius (plg. Apd 17, 24.29). Jei jau vidujiškiausioji daiktų tikrovė visada yra „anapus“ žmogaus suvokimo galių, kiek kartų labiau toks yra Dievas savo neišmatuojamo slėpinio gelmėse!

Pažinimas tikėjimu yra tokios prigimties: jis suponuoja asmenišką susitikimą su Dievu Jėzuje Kristuje. Tačiau ir toks pažinimas gali būti praturtintas meninės intuicijos. Iškalbingiausias tikėjimo pakylėtos estetinės kontempliacijos pavyzdys yra, pavyzdžiui, Fra Angelico kūriniai. Ne mažiau reikšmingas šiuo požiūriu yra ekstazės kupinas pašlovinimas, kurį šv. Pranciškus Asyžietis du kartus pakartojo viename lapelyje (chartula) po to, kai Vernos kalne gavo Kristaus stigmas: „Tu esi grožis /.../ Tu esi grožis!“. Šventasis Bonaventūras komentuoja: „Gražiuose daiktuose jis kontempliavo Gražiausiąjį ir, sekdamas kūriniuose įspaustais pėdsakais, visur vaikėsi Mylimąjį“.

Panašų požiūrį galima rasti Rytų dvasingumo tradicijoje, kur Kristaus apibūdinimas kaip „Gražiausiasis, daug gražesnis už visus mirtinguosius“ 10. Makarijus Didysis apie perkeičiantį ir išlaisvinantį Prisikėlusiojo grožį kalba tokiais žodžiais: „Siela, visiškai nutvieksta Kristaus veido spinduliuojamos šlovės neapsakomo grožio, yra kupina Šventosios Dvasios /.../, ji yra tiktai akis, tiktai šviesa, tiktai veidas“.

Kiekviena tikra meno forma savaip yra takas į giliausią žmogaus ir pasaulio tikrovę. Kaip tokia ji yra labai vertinga prieina prie tikėjimo horizonto, kuriame išaiškėja visa žmogaus egzistencijos prasmė. Būtent dėl to Evangelijos patekiama tiesos pilnatvė turėtų nuo pat pradžių dominti menininkus, kurie savo prigimtimi imlūs visoms tikrovės vidinio grožio apraiškoms.

Menas, su kuriuo savo ankstyvosiomis dienomis susidūrė krikščionybė, buvo brandus klasikinio pasaulio kūrinys, reiškė jo estetines nuostatas ir sykiu perduodavo jo vertybes. Kaip gyvenimo bei mąstymo, taip ir meno srityje tikėjimas iš krikščionių įžvalgos, neleidusios nekritiškai perimti šį paveldą. Todėl krikščioniškojo įkvėpimo menas prasidėjo tyliai, būdamas artimai susijęs su tikinčiųjų poreikiu remiantis Šventuoju Raštu sukurti ženklus tikėjimo slėpiniams bei „simbolių kodeksui“ reikšti, ženklus, iš kurių tikintieji galėtų vienas kitą atpažinti bei patvirtinti savo tapatybę ypač sunkiais persekiojimų laikais. Kas neprisimena simbolių, ženklinusių pirmąsias tapybos ir skulptūros meno apraiškas? Žuvis, duonos kepaliukas, piemuo primindavo slėpinį ir beveik nejučia tapo naujojo meno apmatais.

Konstantinui dekretu krikščionims suteikus visišką laisvę, menas tapo privilegijuotu tikėjimo raiškos būdu. Įvairiose vietovėse ėmė rastis didingų bazilikų, kuriose būdavo pakartojami ir sykiu naujo kulto poreikiams pritaikomi senovės pagonybės architektūros kanonai. Čia neįmanoma nepaminėti paties Konstantino pastatytų senųjų Šv.Petro ir Laterano bazilikų ar kaip Bizantijos meno prabangos pavyzdžio nepateikti Justiniano pageidavimu Konstantinopolyje pastatytos Hagia Sophia.

Architektūrai kuriant šventąją erdvę, poreikis apmąstyti slėpinį ir tiesiogiai pasiūlyti jį paprastiems žmonėms pamažu lėmė pirmųjų tapybos bei skulptūros meno apraiškų atsiradimą. Sykiu pasirodė pirmieji bandymai žodžio ir garso meno sityje. Augustinas tarp daugybės savo kūrybos temų įtraukė De musica, o Hilaras, Ambraziejus, Prudencijus, Efremas Sirietis, Grigalius Nazianzietis, Paulinas Nolietis - apsiribojant vien keliais vardais - tapo krikščioniškosios poezijos, dažnai labai vertingos ne tik teologijos, bet ir literatūros požiūriu, pradininkais. Jų poetinę kūrybą, kupiną iš klasikų paveldėtų formų, sykiu maitino gryni Evangelijos syvai; Šventasis poetas iš Nolos yra taikliai pareiškęs: „Mūsų vienintelis menas yra tikėjimas, ir Kristus - mūsų giesmė“. Šiek tiek vėliau rinkiniu „Antiphonarium“ Grigalius Didysis padėjo pagrindą bažnytinės muzikos - tokios originalios, kad pavadintos jo vardu - raidai. Grigališkasis giedojimas su savo įkvėpimo kupinomis moduliacijomis ateinančiais šimtmečiais tapo tipiška melodine Bažnyčios tikėjimo raiška per šventųjų slėpinių liturginį šventimą. Tad tai, kas gražu, jungėsi su tuo, kas tiesa, idant sielos ir per meną būtų pakylėjamos nuo to, kas jusliška, prie to, kas amžina.

Šiame kelyje netrūko sunkių momentų. Būtent dėl krikščioniškojo slėpino vaizdavimo ankstyvaisiais amžiais buvo kilę karčių ginčų, istorijoje žinomų „ikonoklastinės krizės“ vardu. Liaudies pamaldume jau paplitęs atvaizdų kultas tapo smarkios nesantaikos objektu. 787 m. Nikėjoje įvykęs susirinkimas, nutaręs, jog atvaizdai ir jų kultas leistini, buvo istorinis įvykis ne tik tikėjimo, bet ir kultūros požiūriu. Lemiamas argumentas, kuriuo rėmėsi vyskupai spręsdami ginčą, buvo įkūnijimo slėpinys: jei Dievo Sūnus įžengė į regimosios tikrovės pasaulį, savo žmogiškąja būtimi nutiesdamas tiltą tarp to, kas regima, ir to, kas neregina, tai, analogiškai, slėpinio vaizdavimą galima taikyti neperžengiant ženklo logikos ribų tarp juslišką slėpinio sužadinimą. Atvaizdas gerbiamas ne dėl jo paties: jis yra vaizduojamojo objekto nuoroda.

Vėlesni šimtmečiai buvo didžiulės krikščioniškojo meno sklaidos liudininkai. Rytuose jau klestėjo ikonų menas, susijęs su apibrėžtomis teologinio bei estetinio pobūdžio taisyklėmis ir palaikomas įsitikinimo, jog ikona tam tikra prasme yra sakramentas; juk analogiškai tam, kas vyksta sakramentuose, ikona daro įsikūnijimo slėpinį esamą vienu ar kitu aspektu. Būtent dėl šios priežasties ikonos grožį galima geriausiai įvertinti bažnyčios viduje, kur nuo degančių šviestuvų prietemoje sklinda nesuskaičiuojama daugybė šviesos atspindžių. Pavelas Florenskis rašo: „Auksas, vienodoje dienos šviesoje atrodantis grubus, sunkus ir bevertis, atgyja virpančioje šviestuvo arba žvakės šviesoje, nes suspindi - tai čia, tai ten - miriadais kibirkščių ir sukelia kitokių, nežemiškų šviesų, kurių pilna daugaus ardvė, įspūdį“.

Vakaruose menininkai remiasi įvairiausiais požiūriais, kuriuose lemia jų laiko kultūrinėje aplinkoje esami pagrindiniai įsitikinimai. Per šimtmečius sukauptas meno paveldas apima gausybę didelį įkvėpimą liudijančių, net ir šių dienų žiūrovą sužavėti galinčių sakralinių meno kūrinių. Pirmiausia paminėtini didingi bažnyčių pastatai, kur tikslingumas visada derinasi su kūrybiškumu, įkvėptu grožio jausmo ir slėpinio intuicijos. Iš čia atsirado meno istorijoje gerai žinomi architektūros stiliai. Romanikos jėga ir paprastumas, įšreikšti katedrose ir vienuolynų statiniuose, pamažėle virto gotikos grakščiomis linijomis bei puošnumu. Šios formos parodo ne tik menininko genijų, bet ir tautos sielą. Šviesos ir šešėlių žaismą, kartais masyvias, kartais grakščias formas lemia, neabejotina, statybinės technikos sumetimai, tačiau sykiu ir įtampa, būdinga Dievo patirčiai, „šiurpulingam“ ir „viliojančiam“ slėpiniui. Kaip keliais žodžiais, tinkamais kiekvienai iš daugelio skirtingų meno formų, būtų galima apibendrinti krikščioniškųjų viduramžių šimtmečių kūrybinę galią? Visa kultūra, nors ir neperžengdama to, kas žmogiška, tapo prisotinta Evangelijos, ir ten, kur teologinis mąstymas pagimdė šventojo Tomo Summa, bažnytinis menas stengėsi pritaikyti materiją slėpiniui garbinti, o toks puikus poetas kaip Dante Alighieri galėjo sukurti „šventąją poemą, į kurią ranką ištiesė ir dangus, ir žemė“; taip jis pats apibūdino „Dieviškąją komediją“.

Vaisinga kultūrinė aplinka, iš kurios išauga nepaprastas humanizmo ir renesanso meno žiedas, taip pat stipriai paveikė būdą, kuriuo to laiko menininkai artindavosi prie religinės tematikos. Be abejonės, jų įkvėpimas, kaip ir jų stiliai, buvo labai įvairūs, bent jau tarp geriausiųjų. Tačiau neketinu kartoti dalykų, kuriuos jūs, kaip menininkai, gerai žinote. Rašydamas jums iš šių Apaštališkųjų rūmų, kurie yra galbūt pasaulyje unikalus šedevrų lobynas, norėčiau veikiau leisti prabilti didiesiems menininkams, atskleidusiems savo genialaus talento, neretai kupino didelės dvasinės gelmės, turtus. Iš čia kalba Michelangelo, kuris Siksto koplyčioje pateikė pasaulio dramą bei slėpinį nuo Sukūrimo iki Paskutiniojo teismo pavaizduodamas Dievą Tėvą, Kristų Teisėją ir žmogų jo vargingame kelyje nuo istorijos aušros iki pabaigos. Iš čia prabyla subtilus ir gilus Raffaello genijus, daugybėje savo paveikslų ir ypač paveiksle „Disputas“, kuris yra Signatūros salėje, atkreipdamas dėmesį į trejybiško Dievo, Eucharistijoje tampančio žmogaus palydovu ir apšviečiančio žmogiškojo mąstymo klausimus bei lūkesčius, apreiškimo slėpinį. Iš čia, iš didingos Apaštalų kunigaikščiui dedikuotos bazilikos, iš kolonados, kuri atsiskiria nuo jos it dvi išskėstos, pasiruošusios apkabinti žmoniją rankos, taip pat kalba - minint vien didžiuosiuosius - Bramante, Bernini, Borromini, Moderno, skulptūros formomis perduodantys slėpinio, darančio Bažnyčią visuotine, svetinga bendruomene, kiekvieno ieškančio Dievo žmogaus motina ir palydove, prasmę.

Šis nepaprastas ansamblis yra nepakartojai galinga sakralinio meno, pakilusio čia iki nenykstamos estetinės ir religinės vertės aukštumų, išraiška. Sakralinis menas, veikiamas humanizmo bei renesanso impulso ir vėlesnių tendencijų kultūros bei mokslo srityse, vis labiau domisi žmogum, pasauliu ir istorijos tikrove. Toks domėjimasis pats savaime nekelia pavojaus krikščioniškajam tikėjimui, kurio centras yra įsikūnijimo slėpinys, ir dėl to Dievo pakelta žmogaus vertė. Būtent tai liudija jau minėti didieji menininkai. Tereikia prisiminti, kaip savo tapyboje bei skulptūroje žmogaus kūno grožį vaizduoja Michelangelo.

Religinis menas išliko ir naujoje pastarųjų šimtmečių aplinkoje, kai dalis visuomenės, regis, tapo abejinga tikėjimui. Šis tvirtinimas atrodo dar pagrįstas, kai akis nuo vaizduojamųjų menų nukreipiame į įspūdingą plėtrą, kurią per šį laikotarpį patyrė sakralinė muzika, kurta liturginėms reikmėms patenkinti arba tik susijusi su religinėmis temomis. Greta nesuskaičiuojamos daugybės menininkų, skyrusių jai daug dėmesio - negalima nepaminėti bent Piero Luigi da Palestrina, Claudio Monteverdi ir Tomas'o Luiso de Victoria, - didžiai įkvėptų kūrinių šioje srityje, kaip žinoma, padovanojo ir daug didžiųjų kompozitorių - nuo Hendelio iki Bacho, nuo Mozaro iki Schuberto, nuo Bethoveno iki Berliozo, nuo Liszto iki Verdi.

Tačiau tiesa ir tai, kad naujaisiais laikais greta šio krikščioniškojo humanizmo, nesiliovusio reikštis kultūros ir meno srityse, vis labiau įsitvirtino humanizmas, kuriam būdingas Dievo nebuvimas ir dažnai priešinimasis jam. Tokia aplinka kartais sąlygodavo tam tikrą meno ir tikėjimo pasauliu atskyrimą, bent ta prasme, kad daugelis menininkų mažiau domėdavosi religinėmis temomis.

Tačiau jūs žinote, kad Bažnyčia ir toliau puoselėja didelę pagarbą menui kaip tokiam. Autentiškas menas net ir anapus tipiškai religinių raiškos formų yra labai artimas tikėjimo pasauliui, toks artimas, kad net didelio Bažnyčios ir kultūros atotrūkio aplinkybėmis lieka savotiškas tiltas į religinę patirtį. Kaip grožio paieška, kasdienybę pranokštančios vaizduotės vaisius menas savo prigimtimi yra savotiškas kvietimas į slėpinw. Net ir tirdami tamsiausias sielos gelmes ar labiausiai sukrečiančius blogio aspektus, menininkai tam tikra prasme tampa visuotinio troškimo būti išganytiems balsu.

Tad suprantama, kodėl Bažnyčiai ypač rūpi dialogas su menu ir kodėl ji nori, kad mūsų laikais atsirastų nauja sąjunga su menininkais, kaip to savo jaudinančioje kalboje per 1964 metų gegužės 7 dienos susitikimą su menininkais Siksto koplyčioje pageidavo mano garbingasis pirmtakas Paulius VI. Iš tokio bendradarbiavimo Bažnyčia tikisi naujos grožio „epifanijos“ mūsų laikams ir atitinkamų atsakymų į krikščionių bendruomenės poreikius.

Vatikano II Susirikimas padėjo pagrindus Bažnyčios ir kultūros santykiui atnaujinti, tiesiogiai veikiant ir meno pasaulį. Tai draugystės, atvirumo ir dialogo ženklinamas santykis. Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes Susirinkimo Tėvai pabrėžė didelę literatūros ir menų reikšmę žmogaus gyvenime: „Jie stengiasi atskleisti žmogaus prigimtį, jo problemas bei patirtį bandant pažinti ir tobulinti save per pasaulį; jie stengiasi išryškinti žmogaus vietą pasaulyje ir istorijoje, pavaizduoti jo vargus ir džiaugsmus, poreikius ir gebėjimus, pateikti jo geresnio rytojaus metmenis“.

Tuo remdamiesi Tėvai baigiantis Susirinkimui kreipėsi į menininkus sveikinimo žodžiu ir raginimu: „Šiam pasauliui, kuriame gyvename, kad nepultum į neviltį, reikia grožio. Grožis, kaip ir tiesa, pradžiugina žmogaus širdį ir yra brangus vaisius, atsparus griaunančiam laiko poveikiui, vienijantis kartas ir įgalinantis jas suartėti per susižavėjimą“. Vadovaujantis būtent šia didelės pagarbos grožiui dvasia, konstitucijoje Sacrosanctum Concilium primenama ilga Bažnyčios ir meno draugystė. Kalbant apie sakralinį meną kaip religinio meno „viršūnę“, menininkų veikla konstitucijoje nesvyruojant vadinama „kilnia tarnyba“, kai jų kūriniai pajėgūs atspindėti begalinį Dievo grožį ir padėti į jį nukreipti žmogaus dvasią. Ir menininkams reikėtų dėkoti, kad aiškiau reiškiamas Dievo pažinimas ir evangelinė Naujiena tampa prieinamesnė žmonių dvasiai. Turint galvoje tai, kas pasakyta, neverta stebėtis, kai tėvas Marie Dominique Chenu teigia, jog net teologijos istorikas neatliktų iki galo savo darbo, jei neskirtų deramo dėmesio literatūros ir vaizduojamojo meno kūriniams; juk jie yra savaip „ne tik estetinės iliustracijos, bet ir autentiški teologijos „šaltiniai“.

Bažnyčiai, norinčiai perteikti Kristaus jai patikėtąją Naujieną, reikia meno, nes jai privalu padaryti dvasios, neregimybės, Dievo pasaulį jusliškai suvokiamą, negana to, kiek įmanoma, patrauklų. Tad jai reikia prasmingomis formuluotėmis perduoti tai, kas iš principo neišreiškiama. Menui būdingas savitas gebėjimas pasirinkti vieną ar kitą Naujienos aspektą ir paversti jį spalvomis, formomis, garsais, sustiprinančiais žiūrovo ar klausytojo intuiciją. Ir tai daroma neatimant iš Naujienos jos transcendentinės vertės ir slėpinio aureolės.

Bažnyčiai ypač reikalingi tie, kurie gali naudodamiesi begalinėmis vaizdų ir jų simbolinių reikšmių galimybėmis visa tai įgyvendinti literatūriniu ir vaizduojamuoju lygiu. Pats Kristus skelbdamas plačiai naudojosi vaizdais, ir tai visiškai atitiko sprendimą įsikūnijimu pačiam tapti neregimo Dievo ikona.

Lygiai taip pat Bažnyčiai reikia muzikų. Kiek daug sakralinių kompozicijų per šimtmečius buvo sukurta žmonių, kupinų gilaus slėpinio jausmo! Nesuskaičiuojamos daugybės tikinčiųjų tikėjimą maitino melodijos, atsiradusios kitų tikinčiųjų širdyse ir tapusios liturgijos dalimi ar bent paveikiai prisidėjusios prie pagarbos kupino šventimo. Giedant tikėjimas patiriamas kaip audringas džiaugsmas, meilė ir patiklus Dievo išganingo įsikišimo laukimas.

Bažnyčiai reikia architektų, nes jai būtinos patalpos, kur galėtų rinktis ir išganymo slėpinius švęsti krikščioniškoji tauta. Pasibaigus daug ką suniokojusiam pastarajam pasauliniam karui ir plečiantis didmiesčiams naujoji architektų karta pasirodė gebanti atsiliepti į krikščionių garbinimo reikmes ir per tai patvirtino, jog religinė tema dar neprarado įkvėpimo galios šių laikų architektūros kriterijų atžvilgiu. Neretai būdavo pastatomos bažnyčios, kurios sykiu yra maldos namai ir autentiški meno kūriniai.

Tad Bažnyčiai reikia meno. Ar galima būtų taip pat sakyti, kad menui reikia Bažnyčios? Klausimas gali pasirodyti provokuojantis. Tačiau iš tiesų jis, teisingai suprastas, yra pagrįstas ir gilus. Menininkas visada ieško paslėptos daiktų prasmės; jis karštai trokšta, kad jam pavyktų išreikšti neišreiškiamybės pasaulį. Argi nematyti, koks didžiulis įkvėpimo šaltinis jam gali būti sielos tėvynė, kuri yra religija? Argi ne religijos srityje keliami svarbiausiai asmeniniai klausimai ir ieškomi galutiniai egzistenciniai atsakymai?

Iš tiesų religijos tema yra viena iš tų, kurių dažniausiai imdavosi kiekvienos epochos menininkai. Bažnyčia visada apeliuodavo į jų kūrybines galiasi akindama vaizduoti Evangelijos naujieną ir jos konkretų taikymą krikščionių bendruomenės gyvenime. Toks bendradarbiavimas buvo abipusio dvasinio praturtinimo šaltinis. Pagaliau tai davė didelę naudą stengiantis suprasti žmogų, jo autentišką paveikslą ir tiesą. Aikštėn taip pat iškilo ypatingas ryšys, siejantis meną ir krikščioniškąjį apreiškimą. Tai nereiškia, kad geniali žmogaus dvasia nebuvo radusi įkvėpimo ir kituose religiniuose kontekstuose. Tereikia prisiminti antikos, ypač graikų ir romėnų, ir vis dar tenbeklestintį Rytų seniausiųjų kultūrų meną. Tačiau sykiu yra tiesa, kad krikščionybė savo centrine dogma apie Dievo žodžio įsikūnijimą siūlo įkvepiančių motyvų itin turtingą horizontą. Kaip nuskurstų menas, jei nusisuktų nuo neišsemiamos Evangelijos versmės!

Šiuo laišku kreipiuosi į jus, viso pasaulio menininkai, norėdamas patvirtinti savo pagarbą jums ir prisidėti prie naudingesnio meno ir Bažnyčios bendradarbiavimo atnaujinimo. Kviečiu jus iš naujo atrasti dvasinio bei religinio matmens gelmę, visais laikais būdingą iškiliausioms meno išraiškoms. Būtent tai turėdamas galvoje kreipiuosi į jus, rašomo ir sakomo žodžio, teatro ir muzikos, vaizduojamųjų menų ir šiuolaikinių bendravimo technologijų menininkai. Ypač kreipiuosi į jus, menininkai krikščionys: kiekvienam iš jūsų norėčiau priminti, jog meno ir Evangelijos sąjunga be funkcionalumo reikalavimų dar apima kvietimą su kūrybiška intuicija įsiskverbti į žmogum tapusio Dievo slėpinį ir sykiu žmogaus slėpinį.

Kiekvienas žmogus tam tikra prasme savęs nepažįsta. Jėzus Kristus apreiškia ne tik Dievą, bet ir „rodo žmogui, koks jis turėtų būti“. Kristuje Dievas sutaikė su savimi pasaulį. Visi tikintieji pašaukti tai liudyti; tačiau ir jums, menui savo gyvenimą atidavę vyrai ir moterys, pridera savo genialaus talento turtais pareikšti, jog Kristuje išganomas pasaulis: išganomas žmogus, išganomas žmogiškasis kūnas, išganoma visa kūrinija, kuri, pasak šv. Pauliaus, „su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19). Ji laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai taip pat per meną ir mene. Tai mūsų užduotis. Visų laikų žmonija - ir šiandienė - tikisi, jog sąlytis su meno kūriniais padės atskleisti jos kelią bei paskirtį.

Bažnyčioje dažnai girdėti į Šventąją Dvasią kreipiamas maldavimas: Veni, Creator Spiritus /.../ - „O Dvasia, Viešpatie, nuženk, savųjų sielose gyvenk, pripilk malonių iš dangaus krūtinę tikinčio žmogaus“.

Apie Šventąją Dvasia, „Dvelksmą“ (ruab), užsimenama jau „Pradžios knygoje“: „O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (1, 2). Kokie panašūs žodžiai „dvelksmas - dvelkti“ ir „įdvelkimas“, įkvėpimas! Dvasia yra slėpiningas Visatos menininkas. Žvelgdamas į trečiąjį tūkstantmetį, norėčiau visiems menininkams palinkėti, kad jiems būtų gausiai dovanojama kūrybinių įkvėpimų, kurie yra kiekvieno autentiško meno kūrinio pradžia.

Mieli menininkai, jūs gerai žinote, kad jūsų talentas gali įkvėpti daug vidinių bei išorinių impulsų. Tačiau kiekvienas autentiškas įkvėpimas turi šiek tiek „dvelksmo“, kuriuo Dvasia Kūrėja nuo pat pradžios pripildė kūrimo darbą. Prižiūrėdamas slėpiningus, Visatą valdančius dėsnius, dieviškasis Dvasios Kūrėjos dvelksmas susitinka su žmogaus dvasia ir išjudina jo kūrybines galias. Ji pasiekia žmogų per savotišką vidinį nušvitimą, suvienijantį polinkį gėriui ir grožiui, ir sužadina jo proto bei širdies jėgas įgalindama suvokti idėją ir suteikti jai pavidalą meno kūrinyje. Tada pagrįstai kalbama, net jeigu ir analogiškai, apie „malonės momentus“, nes žmogus turi galimybę tam tikru būdu patirti jį transcenduojantį Absoliutą.

Ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio linkiu jums visiems, mieli menininkai, ypač intensyviai patirti tokius kūrybinius įkvėpimus. Tegu grožis, jūsų perduodamas rytojaus kartoms, būna toks, kad verstų jas stebėtis! Gyvybės ir žmogaus šventumo, Visatos stebuklų akivaizdoje nuostabos kupinas stebėjimasis yra vienintelė tinkama nuostata.

Iš tokio stebėjimosi kils įkarštis, apie kurį kalba Norwidas anksčiau mano minėtame eilėraštyje. Tokio įkarščio reikia šių dienų ir rytojaus žmonėms, idant jie pasitiktų ir įveiktų horizonte ryškėjančius lemiamus iššūkius. Tai jis padeda žmonijai po kiekvienos sumaišties vėl pakilti ir iš naujo pajudėti savo keliu. Būtent šia prasme su gilia įžvalga buvo pasakyta, kad „grožis išgelbės pasaulį“.

Grožis yra raktas į slėpinį ir nuoroda į amžinybę. Tai kvietimas mėgautis gyvenimu ir svajoti apie ateitį. Todėl sukurtųjų daiktų grožis negali patenkinti; jis žadina tą slaptą Dievo ilgesį, kuris toks aistringas grožio mėgėjas kaip šv. Augustinas išreiškė niekam neprilygstamais žodžiais: „Vėlai tave pamilau, o Groži, amžinas senas ir amžinai jaunas, vėlai tame pamilau!“

Linkiu jums, pasaulio menininkai, kad jūsų įvairialypiai takai nuvestų jus į begalinį grožio vandenyną, kur stebėjimasis virstų svaiginančiu žavėjimusi ir neapsakomu džiaugsmu.

Linkiu, kad jūsų darbą įkvėptų prisikėlusio Kristaus slėpinys, kurio apmąstymams Bažnyčia atsiduoda šiomis dienomis.

Tegu jus lydi Švenčiausioji Mergelė Marija, Tota Pulchra, kurią vaizdavo nesuskaičiuojama daugybė menininkų ir kurią didysis Dantė tarp rojaus spindinčių stebuklų apmąsto kaip „grožį, džiuginantį visų kitų šventųjų akis“.

„Iš chaoso kyla dvasios pasaulis“. Remdamasis šiais Adomo Mickevičiaus žodžiais, kuriuose jis parašė itin jo lenkiškajai tėvynei skausmingu momentu, norėčiau jums palinkėti: tegu jūsų menas padeda atskleisti grožį, kuris kaip Dievo Dvasios atspindys perkeistų materiją atverdamas žmogaus dvasią amžinybės pojūčiui!

Linkiu iš visos širdies!

Vatikanas, 1999 m. balandžio 4-oji, Velykų sekmadienis