Perskaitęs popiežius Jono Pauliaus II laišką menininkams, įsitikinau,
kad Jonas Paulius labai myli menininkus. Kaip menininkų draugas, jis
kreipiasi į viso pasaulio menininkus, norėdamas patvirtinti savo
susižavėjimą ir pagarbą: „Dievas kūrinijos pradžioje apžvelgė savo rankų
darbą, ir jūs, menininkai, daug kartų susižavėję, gėrėdamiesi žiūrėjote
į savo įkvėpimo kūrinį, jusdami kūrimo slėpinį, kuriame Dievas leido
jums tam tikru būdu dayvauti“.
Šis laiškas kviečia į dialogą. Popiežius prisimena daugelio amžių
turiningą, vaisingą bažnyčios ir kūrėjų bendradarbiavimą. Jis kalba apie
tai, jog Bažnyčiai reikia meno, kad ji galėtų gyvai, giliai pasiekti
žmones su savo žinia apie Dievo artumą.
Bažnyčios ir kultūros santykių atnaujinimui pagrindus padėjo Vatikano II
Susirinkimas. Šiame laiške Jonas Paulius II mini popiežiaus Pauliaus VI
„Kalbą Romos menininkams“ (1964), kur pasakyta: „Šiam pasauliui,
kuriame gyvename, kad nepultume į neviltį, reikia grožio“.
Jono Pauliaus II laiške juntu tam tikrą labai kūrybingo bažnyčios ir
menininkų bendradarbiavimo laikų nostalgiją. Tai liečia
krikščioniškuosius laikus. Popiežius pasidžiaugia, pasigėri tuo, kas
nemirtingo ir kilnaus buvo sukurta. Senovės amžiais, Antikoje,
Viduramžiais, Naujaisiais laikais ir mini, kad dabar yra daug tolimo
nuo krikščioniškų vertybių, dieviškojo prado. Naujaisiais laikais greta
krikščioniškojo humanizmo vis labiau įsitvirtino humanizmas, kuriam
Dievas nebereikalingas ir dažnai priešingas jam. Tai ir lėmė, kad
daugelis menininkų vis mažiau domėdavosi religinėmis temomis.
Kita vertus, popiežius mano, kad „autentiškas menas net ir anapus
tipiškai religinių raiškos formų yra labai artimas tikėjimo pasauliui,
toks artimas, kad net didelio Bažnyčios ir kultūros atotrūkio
aplinkybėmis lieka tam tikru tiltu į religinę patirtį. Kaip grožio
paieška menas savo prigimtimi yra savotiškas kvietimas į slėpinį. Net ir
tirdami tamsiausias sielos gelmes ar labiausiai sukrečiančius blogio
aspektus, menininkai tam tikra prasme tampa visuotinio troškimo būti
išganyti balsu“.
Menui taip pat reikia Bažnyčios, kad jis nebūtų vien paviršutiniškas
žaismas, nebūtų tiktai pats sau. Buvo žinomas garsus šūkis - „menas
menui“. Kaip negalioja „technika technikai“, „geležinkeliai
geležinkeliams“, taip negali būti meno menui, jis turi kam nors
tarnauti. Kas žmogaus yra surasta, išrasta, sukurta, turi tarnauti
žmonėms. Vargšai menininkai pastaraisiais dešimtmečiais atidengė
bjaurastį, pasitelkė bjaurasties estetiką. Vadinasi, menininkas pats
išgyvena ir kitiems rodo tai, kas yra bjauru, kuo paprastai žmogus
bodisi, ką atstumia. Įvairių laikų menininkai pažino niekšybę, bjaurumą
ir savo kūriniuose pavaizduodavo. Bet tai nebuvo tikslas, išlikdavo
kilnus kūrybos patosas. Buvo šventų menininkų, kaip Fra Angelico, tačiau
toks viduramžių galiūnas kaip Dante nebuvo šventasis. Jam buvo prieinami
ir aukščiausi, ir žemiausi žmogaus prigimties klodai. Juos mes gerbiam.
Bet jei menininkui prieinama tik bjaurastis, jis nieko kito ir negali
parodyti, tik bjaurastį, sveika reakcija į tai bus panieka ir atmetimas.
Tokios refleksijos kyla pamačius apie kai kuriuos dabarties meno
nukrypimus. Tas šiuolaikinių menininkų bjaurasties demonstravimas -
tarsi nesąmoningas šauksmas, kad kas išgelbėtų...
Manau, šis laiškas pasitarnaus menininkų dvasios sužadinimui. Kiekvienas
kūrėjas čia gali pajusti savo pašaukimo didybę. Palyginimas su pasaulio
Kūrėju žadina supratimą, kad iš Kūrėjo gavome šituos sugebėjimus. Dabar
kalbama, kad menininkai siekia išreikšti save, bet svarbiau yra atiduoti
save kitam - tautai, žmonijai. Apie meno paskirtį Stasys Šalkauskis yra
sakęs: menas - grožiui, grožis - gyvenimo tobulumui.
2007 m. balandžio 3 d., Vilnius
Užrašė Aloyzas Stasiulevičius