Kai vasaros popietę ant suoliuko vidury miesto pavyks pamatyti ne tik kortomis pliekiančių vyrukų būrį, bet žaidimą, kuriame pagrindinė korta – lietuviškas žodis, tai bus ženklas, kad pradedame vertinti savo kalbą. Ir ne kalbos įstatymais „iš viršaus“, bet žmonių veiksmais „iš apačios“.
Tokios mintys kilo tuomet, kai Valstybinė lietuvių kalbos komisija kartu su kitomis atsakingomis institucijomis svarstė, bet nepriėjo prie jokios išvados, kodėl Lietuvos moksleiviai nenoriai mokosi gimtosios kalbos, nors uoliai studijuoja užsienio kalbas.
Kol įvairių institucijų pareigūnai mėgino išsiaiškinti šio reiškinio priežastis, JAV ruošėsi dar vienam kasmetiniam rašymo konkursui (Spelling Bee). Šalyje, kuriai neretai metamas kaltinimas nedėmesingumu kalbai ir kultūrai, nacionalinis rašymo konkursas vyko 80-ą kartą, o ABC televizija jį transliavo geriausiu laiku (nuo 8 iki 10 val. vakaro).
Amerikiečių kultūros reiškinys
„Spelling Bee“ yra specifinis amerikiečių kultūros reiškinys. Prieš kelerius metus televizijos laidą apie šį rašymo konkursą rodę britai savo žiūrovams rado reikalą smulkiai paaiškinti, kas tai yra.
Tai visiškai skirtingo pobūdžio konkursas, nei Europoje populiarūs nacionaliniai diktantai. Tiesa, savitą žaidimo formatą diktuoja pati anglų kalba, ypač šiuolaikinė amerikietiška jos vartosena.
Anglų kalba, priešingai nei daugelis konservatyvių kalbų, iš tiesų yra tikras skolinių mišinys. Didžioji dalis angliškų žodžių šaknų remiasi lotynų, graikų ir vokiečių kalbų žodžiais. Negana to, amerikiečiai niekuomet nesibodėjo į savo kalbą įsileisti svetimžodžių ir dažnai iš kitų kalbų pasiskolindavo ištisus žodžius.
Ar tai ir yra tikroji anglų kalbos gyvybingumo ir pasaulinės įtakos priežastis – lingvistinio traktato verta diskusija. Tačiau tokia anglų kalbos plėtros kryptis davė tai, ką dabar turi amerikiečiai: kalbą, kurioje žodžių tarimas yra smarkiai nutolęs nuo rašybos.
Spelling Bee – tai rašymo konkursas, kuriame labai nedaug realaus rašymo. Į nacionalinį turą atrenkami vaikai iš pradžių atlieka testą raštu, kuriame jiems iš kelių variantų reikia atrinkti teisingą. Geriausiai testą atlikusieji keliauja ant scenos, kur prieš vertinimo komisiją iki paskutinio prakaito lašo kaunasi dėl raštingiausio jaunojo amerikiečio vardo ir dešimtimis tūkstančių dolerių vertinamo prizo.
Įtampa, stresas, azartas, dūžtančios viltys, aikčiojantys tėvai, minios palaikyti atėjusių draugų ir čia pat prieš žiūrovų akis kylančios naujos žvaigždės – neatsiejama konkurso dalis.
Moko pažinti kalbą
Scenoje vykstantis veiksmas atrodo maždaug taip. Komisijos nariai vienam po kito dalyviui pasako po žodį, kuris jį turi taisyklingai pakartoti paraidžiui. Suklydę žaidėjai eliminuojami, kol lieka vienas nugalėtojas. Jis ar ji atsiima prizus, duoda interviu didžiausioms televizijoms ir lygiai metus ant rankų yra nešiojamas savo mokykloje - ypač anglų kalbos mokytojų.
Žavėtis šiais vaikai iš tiesų yra dėl ko, nors kiekvienais metais „Spelling Bee“ adresu pasipila ir nemažai kritikos. Dalis jos yra pagrįsta – šiaip ar taip vaikai ištisus metus atmintinai kala dešimtis tūkstančių žodžių vien tik tam, kad išmoktų taisyklingai parašyti retai kasdienėje kalboje vartojamus anglizuotus svetimžodžius.
Kita vertus, nacionalinio „Spelling Bee“ turo čempionai savo žinių ant pečių nenešioja. Norint laimėti nacionalinį konkursą „kalimo“ įgūdžių neužtenka. Konkurso finalininkai, dažnai vienuolikmečiai-keturiolikmečiai paaugliai, ruošdamiesi varžyboms tampa tikrais lingvistais. Daugelis jų neblogai moka kelias užsienio kalbas. Kiti bent jau yra gerai susipažinę su lotynų, graikų ir vokiečių kalbų gramatine sandara ir, be abejo, išmano gimtąją kalbą.
Šiemet konkurso finale kovėsi du vaikinukai. Vienas jų, galiausiai turėjęs pasiduoti, buvo kanadietis Nate’as Gartke, rimtai kėsinęsis tapti pirmuoju kanadiečiu, laimėjusiu Amerikos rašymo konkursą. Nugalėtojo vardą, 35 tūkst. dolerių prizą bei 5 tūkst. dolerių vertės stipendiją, o taip pat galybę žodynų ir knygų laimėjęs trylikametis kalifornietis Evanas O’Dorney, atvirai pareiškė labiau mėgstąs matematiką ir muziką nei anglų kalbą. Nepaisant to, jam sekasi viskas. Vadinasi, į tokius konkursus ateina gabiausieji.
„Spelling Bee“ organizuoja privati ne pelno siekianti organizacija „Scripps Howard Foundation“, kuri priklauso „E.W.Scripps“ kompanijai. Organizuoti nacionalinį turą padeda rėmėjai, kurių didžioji dalis yra spaudos leidiniai.
Kalbininkams nereikia raudonuoti
Paradoksas: per visą „Spelling Bee“ istoriją, ir ypač pastaruoju metu, konkurse ypač gerai pasirodo imigrantų vaikai. Neretai rašymo konkurso finalininkų tėvai, atvykę palaikyti savo atžalų, sunkiai gramatiškai surezga sakinį angliškai, tačiau jų vaikai skina laurus nacionaliniame konkurse.
Būtų neteisinga sakyti, kad šis konkursas neturi moksliukų ir pirmūnų užsiėmimo prieskonio. Tačiau nors ir pasišaipydami, amerikiečiai gerbia „Spelling Bee“ laureatus. Kaip ir kalbininkus, kurie Amerikoje taip pat daugeliu atvejų gyvena materialine prasme kuklų gyvenimą. Tačiau gimtąją kalbą išmanantis žmogus JAV gerbiamas, ir dėl savo profesijos visuomenėje jam nereikia nei teisintis, nei raudonuoti.
Per 80 metų, kai vyksta nacionalinis konkursas (frazė „Spelling Bee rašytine forma JAV pasirodė dar 1875 m.), jis tvirtai įaugo į amerikiečių kultūrą. Sunku būtų ir išvardyti visus filmus, televizijos šou, kuriuose minimas šis konkursas.
Čikagoje teberodomas iki ašarų juokingas spektaklis-miuziklas „The 25th Annual Putnam County Spelling Bee“. Ir nors jame su humoru žvelgiama į kai kurių rašymo konkurso dalyvių isterišką norą būti geriausiais ir smagiai šaipomasi iš užsispyrusių, tačiau ribotų konkursantų tėvų pastangų ištempti savo atžalas į finalą, vis dėlto galima tvirtinti, kad spektaklio ašis – nostalgija. Be „Spelling Bee“ konkursų dažnas amerikietis neįsivaizduoja savo, kaip moksleivio, gyvenimo.
Kalbinis žaidimas – kas trečiame name
Be jaunesniųjų klasių moksleiviams skirto „Spelling Bee“, vienas iš trijų amerikiečių namų ūkių turi populiarų stalo žaidimą, pavadintą „Scrabble“ (ang. scrabble – „keverzoti“). Iš „Spelling Bee“ amžiaus išaugama, o „Scrabble“ Amerikoje žaidžia ir jaunimas, ir senjorai. Šį žaidimą 1938 metais sukūrė architektas Alfredas Mosheris Buttsas, o jo dabartinę versiją dar po dešimties metų ištobulino advokatas Jamesas Brunot.
,Scrabble“– tai žaidimas, kuriame tam tikruose laukeliuose iš kaladėlių su raidėmis reikia sudėlioti prasmingus žodžius. Laimi tas, kam ilgiausiai nepritrūksta žodžių. Kad žaidėjai nesukčiautų ir išsigalvotų žodžių nemėgintų konkurentams įpiršti kaip kokios nors egzotiškos srities terminų, prieš žaidžiant paprastai sutariama, kas laikoma neginčijamu kalbos šaltiniu. Paprastai juo tampa vienas iš didesnių anglų kalbos žodynų. Jei kokio žodžio ten nėra, jo vartoti žaidime neleidžiama.
„Scrabble“ tapo į bohemišką gyvenimą linkusio jaunimo žaidimu. Iki šiol oficialūs ir neoficialūs „Scrabble“ turnyrai vyksta nuo studentų bendrabučių iki rūsiuose įrengtų dėl žaidimo pamišusių keistuolių kambarių. Nacionalinio susidomėjimo pernai susilaukė vienas reportažas apie jaunuolių grupes, kurios ištisus metus treniruojasi „Scrabble“ turnyrams.
Pastarasis atvejis, aišku, yra kraštutinumas. Vien iš to, kad kalbiniai žaidimai užima svarbią vietą amerikiečių gyvenime nuo pat vaikystės, galima spręsti, jog šioje srityje galėtume ir mes, Lietuvoje, šio to pasimokyti. Gera pradžia - vis populiarėjantys nacionaliniai diktantai, tačiau jiems aiškiai trūksta sportinio-azartinio elemento. Per daug pompastikos ir per mažai „tai daryti yra jėga“ požiūrio.