Prieš penkerius metus žymios scenografės ir tapytojos Janinos Malinauskaitės sukurti vienintelės Lietuvos karališkosios poros portretai iki šiol dūlėja Taikomosios dailės muziejaus fonduose.
Gal turime daug Mindaugo ir Mortos reprezentacinių portretų – tiesiog negalime išsirinkti, kurie šiuolaikinių Lietuvos tapytojų darbai tinkamiausiai pristatytų karališkąją mūsų valstybės porą?
Juk ne tik garbingiems užsienio svečiams norėtųsi pasigirti savo istoriniais herojais. Statomi Valdovų rūmai irgi sunkiai įsivaizduojami be valstybės kūrėjo Mindaugo atvaizdo.
Istoriniai herojai neįdomūs
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio patikinimu, šiuolaikiniai dailininkai neskuba tapyti istorinių Lietuvos herojų portretų.
Tam reikia milžiniškų žinių, ne tik fantazijos.
Be J.Malinauskaitės monumentalių kūrinių, kol kas nieko kito ir nėra. Tad kodėl jie glūdi fonduose, užuot puikavęsi Nacionaliniame muziejuje, Prezidentūroje ar laukę įkurtuvių Valdovų rūmuose?
Pasak R.Budrio, reprezentuoti reikėtų meniškai brandesnių, ne tokių idealizuotų ir teatrališkų karališkosios poros portretų.
Kol nėra to, ko nėra, nesinaudojama ir tuo, kas yra.
Užsienio svečiams, anot J.Malinauskaitės, dažniausiai rodomas lenkų tapytas, istoriškai netikslus Vytauto Didžiojo paveikslas.
Istorinio kostiumo ir istorinės Lietuvos žmonių gyvenimo konkretybės žinovė J.Malinauskaitė, be karališkosios poros, per 30 metų yra nutapiusi net 18 mūsų valstybės kunigaikščių, didikų ir didikių.
Jos kūrinius graibstyte graibsto Lietuvos bei užsienio kolekcininkai. J.Malinauskaitės kunigaikščių portretų kolekcija labai sėkmingai apkeliavo Lietuvą, buvo eksponuota Estijoje ir Suomijoje.
„Vien Barboros Radvilaitės portretų esu nutapiusi apie 50 variantų, – sakė menininkė. – Jie pasklido po visą pasaulį. Bet dabar Lietuvai nebeįdomūs istoriniai herojai. Kartais man savo kolekciją norisi tiesiog sunaikinti“.
Žinias rankiojo po kruopelę
Nerti į istorinių herojų portretų paslaptį dailininkę pastūmėjo 1972 metais Kauno dramos teatre kartu su režisieriumi Jonu Jurašu kurtas legendinis spektaklis Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“.
- Kas Jus ginė imtis tokio sunkaus ir nepalankaus darbo? Juk nėra išlikusių informacinių šaltinių, kurie apibūdintų, kaip atrodė, kuo rengėsi ne tik Mindaugas, bet ir dauguma kunigaikščių, - J.Malinauskaitę užkalbino „Mūzų malūnas“.
- Tada šventai tikėjau, kad Lietuvai būtina turėti savo herojų galeriją, kuri būtų svarbi savo krašto žmonėms, jaunimui ir svečiams.
Konkrečių ikonografinių ar rašytinių liudijimų, kaip jie atrodė, visiškai nėra iki Jogailos, kurio atvaizdas išliko ant jo antkapio.
Todėl veidai, stotas yra meninės fantazijos vaisius. Bet jis išaugintas iš mano istorinių žinių apie konkrečios epochos žmonių ir didikų gyvenimo būdą, apie kostiumo ir net plaukų kirpimo madas, importuotas medžiagas, aprangos aksesuarus ir maitinimosi, bendravimo, kasdienybės įpročius.
Mažiausias informacijos smulkmenas nuo viduramžių rankiojau po kruopelytę iš įvairiausių rašytinių – istorinių bei archeologinių, meno istorijos šaltinių. Dirbdavau iki išnaktų, nes jaučiau tartum misiją sukurti tai, ką tikrai išmanau, ir ko tikrai nėra Lietuvoje.
Didikų grožio salonai
- Jūsų tapytų istorinių portretų kolekcija sulaukia priekaištų, kad herojai yra per daug idealizuoti, per daug gražūs, gal net saloniniai.
- Taip gali kalbėti žmogus, visai neišmanantis reprezentacinio portreto istorijos. Tam ir yra reprezentacinis portretas, kad herojus jame atrodytų idealiai, kad būtų pristatomas su reprezentacine apranga ir su reprezentaciniais aksesuarais.
Norint tuo įsitikinti, užtenka pavartyti dailės istoriją.
Ar ne tą patį liudija reprezentaciniai žmonių portretai, kurti atsiradus fotografijai?
Netgi paprastas žmogus, eidamas į fotosaloną, pasipuošia ir susišukuoja kuo gražiau, nes nori turėti reprezentacinį savo portretą.
Reikia žinoti, kad visais laikais didikų rūmai turėjo specialias drabužių siuvimo, batsiuvių, plaukų kirpimo, sušukavimo, barzdų skutimo tarnybas, kurias dabar vadintume grožio salonais. Ten dirbo aukščiausio lygio meistrai ir jie savo valdovą išdailindavo iki mažiausių smulkmenų, laikydamiesi europinės kultūros reikalavimų.
Tarkime, iš istorinių šaltinių tikrai žinau, kad, išskyrus mūšį, Vytautas niekada nenešiojo šarvų virš rūbų. Jeigu, remdamasi žinojimu, majestotišką Vytauto portretą tapau be šarvų, – ar aš jį idealizuoju?
Lenkų dailininkai, matyt, to nežinojo, todėl, kopijuodami prancūzus, jie nutapė Vytautą su šarvais. Tai – smulkmena, bet ieškant istorinio konkretumo ir istorinės tiesos ji man yra esminė.
Tapant karaliaus portretą, negali nežinoti, kad karališka spalva buvo juoda. Jos negalėjo būti paprastų žmonių aprangoje. Todėl Mindaugas su Morta dėvi juodus drabužius su raudonu apsiaustu.
Mano tapyti portretai iki menkiausių detalių atspindi būtent paradinį herojaus vaizdą – aprangą, laikyseną, nuotaiką.
Gal norima, kad karaliai, karalienės, kunigaikščiai būtų vaizduojami susivėlę, nesiprausę arba ant naktipuodžio su apatiniais drabužiais?
Kuris karalius, kunigaikštis, didikas leistų, kad jis būtų pavaizduotas ne taip, kaip jaučiasi, – galingas, svarbus, didingas ir idealus. Didžiausia bėda, kad Lietuvoje dar labai skurdus supratimas apie reprezentacinės kultūros istoriją, kurią aš gerai žinau.
Netiko prie rūmų interjero
- Kur per pastaruosius penkerius metus buvo eksponuoti svarbiausi ir monumentaliausi Jūsų kūriniai – Mindaugo ir Mortos portretai?
- Rimtai jie dar nebuvo eksponuoti. Buvo bandymas rodyti juos Trakuose. Kartu su kitais kunigaikščiais karališkoji pora eksponuota Verkių rūmuose. Tačiau istorinių portretų fone pradėjus filmuoti „Dviračio šou“ siužetus, pareikalavau, kad man grąžintų tuos portretus.
Labiausiai sukrėtė nuotykis su Prezidentūra. Architektai pareiškė, kad Mindaugo ir Mortos portretai neva netinka prie Prezidentūros rūmų interjero. Tai požiūris, kurio, žinant europinę didikų portretų eksponavimo praktiką, neįmanoma net pakomentuoti.
Dėl to, kad oficialioji Lietuva ignoruoja Mindaugo ir Mortos portretus, į kuriuos įdėjau labai daug žinių ir širdies, man ypač skaudu.