Reportažą žiūrėkite videonaujienų rubrikoje.
Nusivilti neteko. „Simpsonų filmas“ – fantastiškai juokinga pusantros valandos patirtis. Vienas intertekstinis pokštas seka kitą, juokindamas tiek mažus vaikus, tiek tuos pokštus „pagaunančiuosius“ – „Simpsonai“ yra ir popkultūros dalis, ir jos parodija.
Vien per pirmąsias minutes filmas spėja pasišaipyti iš S.Kubricko „Odisėjos“, N.Armstrongo žygio į mėnulį, žvaigždžių kulto ir Amerikos užsienio politikos (trys branduolinio ginklo paleidimo mygtukai: puolimas, atsakas ir netyčinis paleidimas). Dėl tokios stiprios pradžios po jos einanti dalis atrodo santūriau – vis dėlto filmas atgauna tempą ir juokina iki galo – net „happy ending“ nenuslysta į sentimentalumą.
Didžiojo ekrano „Simpsonai“ – kaip ir televiziniai – paliečia daug temų: ir aplinkosaugos, ir politikos, ir religijos. Bet svarbiausios, manau, tik dvi. Pirmoji jų – šeima; Simpsonai yra disfunkcinės šiuolaikinės šeimos parodija, jie pašiepia visas ją užkrėtusias blogybes.
Tad „Filme“ Simpsonų šeimyna atsiduria ant iširimo ribos, bet prieš laimingą pabaigą vėl susitaiko. Atomazga, žinoma, paviršutiniška, bet labai simpsoniška. Houmeris susigrąžina Barto pagarbą, tardamas: „Eime, leisiu palaikyti bombą“. Mardžė prisimena, kodėl myli Houmerį, o šis išmoksta, kaip svarbu rūpintis kitais.
Viskas daug kartų matyta – tiek holivudinėse komedijose, tiek televizijos „Simpsonuose“, bet filmas meistriškai vengia sentimentalumo ir žiūrovai išgirsta kelias fantastiškas frazes (Houmerio „Aš tiesiog stengiuosi, kad diena neskaudėtų, kol įšliaužiu atgal pas tave į lovą“ arba Mardžės „Tu esi moteris, gali pykti amžinai“).
Kita „Simpsonų“ tema – vaizdinė kultūra. Filmas šaiposi iš tikėjimo televizija (blogasis EPA vadovas, uždengęs Springfildą stikliniu gaubtu, sako gyventojams: „Nesvarbu, kas aš, klausykite žmogaus iš televizoriaus“) ir bukų žmonių, kurių informacijos suvokimas priklauso nuo jos vaizdinio pristatymo.
Kai Liza bando paaiškinti springfildiečiams, kaip išaugo gamtos tarša, jai užstringa keltuvas – jie nusprendžia, kad „dar ne tokia ir didelė“. Prezidento Schwarzeneggerio sprendimų priėmimas primena teleloto („Mane išrinko valdyti, o ne skaityti“), o Springfildo gyvenimas po stikliniu kupolu – realybės šou. Juokinga ir labai taiklu – ypač kai Houmeris, kuriam nepatinka tikrasis Aliaskos vaizdas, ant mašinos priekinio stiklo priklijuoja reklaminį valstijos plakatą ir dėl to vos nepadaro avarijos.
Per pusantros valandos filmas nė kiek neišsikvepia ir iki pat galo turi ką parodyti (man asmeniškai juokingiausia vieta – disnėjiška Houmerio ir Mardžės meilės scena). Vis dėlto daugumai kritikų svarbus klausimas yra, ar vertėjo Simpsonus iš mažojo ekrano kelti į didįjį? Galbūt kūrėjai paprasčiausiai nupiešė ilgą seriją ant didesnės drobės?
Išties jau sunku prisiminti, kada paskutinįkart kine matėme dvimatę animaciją. Viena vertus, dideliame ekrane daug geriau matosi visi „Simpsonų“ animacijos netobulumai. Kai kada personažai per paprasti, kad gerai atrodytų stambiu planu milžiniškame ekrane. Bet kūrėjai pasistengė prisitaikyti prie padidėjusių apimčių – Simpsonai turi šešėlius, o kai kurios kompiuteriu pagražintos scenos atrodo netgi labai neblogai (pavyzdžiui, apsnigta Aliaska arba Springfildas po gaubtu).
Kūrėjai pasistengė išnaudoti tiek išaugusias ekrano apimtis, tiek platesnį formatą. Beje, ir patys Simpsonai pakomentuoja savo pasirodymą kinoteatruose – Houmeris išvadina žiūrovus paskutiniais mulkiais, kad sumokėjo už tai, ką per teliką ir taip gauna nemokamai.
Lietuvių laukia ir dar viena naujovė – Simpsonai prabyla lietuviškai. Džiugu, kad vis daugiau filmų mažiesiems dubliuojami (ir kokybė pastebimai auga), tik turbūt labiau vertėtų dubliuoti kokius nors „Karibų piratus“, o ne „Simpsonus“ – jie nėra skirti vaikų auditorijai (JAV filmas nerekomenduojamas jaunesniems nei 13 metų žiūrovams).
Gerai mokantiems kalbą daug maloniau būtų žiūrėti filmą angliškai. Kai kurie pokštai dingsta dėl vertimo galimybių ribotumo. Na, kas gi galėtų pakartoti Houmerio „dou!“?), kuris ne visada skamba stilingai: „Just do it!“ – „Tiesiog padaryk tai!“. Daugumos pokštų stiprybė – tai, kad jie pasakomi lyg tarp kitko, o dubliuojantys aktoriai kartais juos pernelyg pabrėžia. Nelieka pusės smagumo.
Nepaisant to, Džiugas Siaurusaitis, įgarsinantis Houmerį, vertas pagyrų. Kažin ar kas nors galėjo susitvarkyti su užduotimi „suvaidinti“ pagrindinį filmo personažą geriau už jį – viskas skamba natūraliai ir neerzina.
Žinoma, čia pasitarnavo tiek jo patirtis garsinant televizinius Simpsonus, tiek žiūrovų ausis, pratusi prie jo balso. Larisos Kalpokaitės Mardžė – taip pat nebloga. Aktorė imituoja gergždžiantį veikėjos balsą, bet ne visada „pagauna“ intonacijas. Vaikiškus Lizos (Jurga Kalvaitytė) ir Barto (Severija Janušauskaitė) balsus turbūt sunkiausia suvaidinti, todėl šie personažai įgarsinti silpniausiai. Nors ir anglų kalba Bartą Simpsoną garsina suaugusi moteris – Nancy Cartwright – tačiau S.Janušauskaitės balsas pernelyg moteriškas šiam dešimtmečiui neklaužadai.
Tačiau bendras vaizdas neblogas ir, nors prezidentas Schwarzeneggeris galbūt originaliai daug juokingiau skamba, subtitruose dingtų dar daugiau Simpsonų pokštų. Juo labiau, kad jų gausu ne tik kalboje, bet ir vaizduose – nemokantieji anglų kalbos dalies jų paprasčiausiai nepastebėtų skubėdami skaityti subtitrų tekstą.
Taigi liepos 27 dieną Houmeriui ateis „laikas išgelbėti šeimą, Springfildą ir numesti penkis kilogramus.