Tai – eruditas, vadintas vaikštančia kino enciklopedija, paaugliškai įsimylėjęs kiną, ypatinga asmenybė ir ištisa epocha Lietuvos kino gyvenime.
Jo straipsniai keletą dešimtmečių formavo kino žiūrovų skonį, patį požiūrį į kino meną.
O jis vis jaudinosi, ar tikrai gerai parašęs, nuolat bijojo būti netinkamas ar atmestas.
S.Macaitis baigė Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje (VGIK), bendradarbiavo su dokumentininkais kaip scenaristas, bet tikroji jo aistra – kino proceso komentavimas.
Tai jis darė dirbdamas savaitraštyje „Literatūra ir menas“, žurnaluose „Kultūros barai“, „Kinas“, o nuo 1993 metų – „Lietuvos ryte“. Bendradarbiavo jis ir su internetine žiniasklaida, televizija.
Sauliaus slapyvardžių gausa dar laukia šifruotojų: jis pasirašinėjo Stasiu Kovu, Vanda Šakyte, Stepoku Strolia, ir tai dar ne viskas.
S.Macaitis parašė knygas „25 seansai“ (1990), „100 žymiųjų pasaulio filmų“ (2000), „Šviesos sukurti. Profesija: kino aktorius“ (2002).
Be galo produktyvų kino kritiką kolegos kartais pravardžiavo „Macaičio fabrikėliu“.
Katinas norėjo išgyventi
Kino režisierius Almantas Grikevičius prisimena, kad studijuodamas VGIK Saulius „mėgo paišyti labai gražius moterų profilius ir katinus.
Ir šiemet liepos 4 dieną – per jo gimtadienį – nusiunčiau jam elektroniniu paštu katino nuotrauką.
Tasai katinas buvo užsidengęs snukutį letenėle, o greta – įrašas: „Viešpatie, kad išgyvenčiau iki penktadienio“. Saulius man tada atrašė: „Viešpatie, dar neišgyvenau“.
Paskutinę jo gyvenimo dieną nusiunčiau daug katinų nuotraukų ir parašiau: „Saulyti, per ilgai tyli. Galbūt tau nusibodo žmonės, kurie zirzia“. Mes juk pazirzdavome vieni kitiems apie tai, kaip silpnai jaučiamės.
Vakare pamačiau per televiziją raudoną bėgančią eilutę, kad Sauliaus nebėra.
Mane sujaudino tai, kad ieškojau jo būtent tą dieną“.
Tarsi antras kino institutas
A.Grikevičius, filmų „Jausmai“, „Ave, vita“, „Sadūto tūto“, „Faktas“ autorius, penkeriais metais vyresnis už S.Macaitį, pasakojo: „Į mano gyvenimą vaikinas išblyškusiu veidu ir ilgu raudonu mamos megztu megztiniu įėjo VGIK koridoriuose.
Saulius man buvo tarsi antras VGIK'as: su sava kino istorija, pilnas filmų pavadinimų, režisierių ir aktorių vardų, kurių jokie dėstytojai mums neminėjo.
Jis patardavo ir į ką atkreipti dėmesį filme – į kokį veidą, šypseną, grimą, šviesą. Jį nuolat supo žmonės iš tuometinio Maskvos meninio „undergroundo“, ir mes nuolat nueidavome pas tuos muzikantus, dailininkus, poetus.
Pagalvojau dabar, kad kokius tris ketvirtadalius gyvenimo Saulius praleido tamsoje, žiūrėdamas į ekrane bėgantį spindulį. Ir manau, kad jis buvo laimingas.
Jis turėjo savo tikėjimą ir savo Dievą. Beatodairiškai tikėjo ir mylėjo kiną. Buvo kino šventasis.
Krikštydavo pagonis, atvesdamas juos į kino meną.
Jis buvo ir inkvizitorius – griežtai bausdavo už dogmas, netikusią ideologiją, miesčioniškumą.
Ir buvo jautrus kino sudedamosioms dalims – literatūrai, teatrui, dailei. Jautrus jauniems žmonėms – atrasdavo juose tai, ko jie patys savyje nematė.
Kai studijuodami eidavome į pirtį, VGIK apylinkėse matydavome žmones, sėdinčius su alaus bokalais. Ir juokaudavome – „tai mūsų fatumas“, neišvengiama baigtis.
Juokas nelinksmas. Juk mes gyvenome kaip amžina bohema. Ir ką žinai, kokia baigtis bet kurio iš mūsų laukė. Kita vertus, jei mes būtume gyvenę kaip miesčionys, kažin ar būtume sugebėję pažvelgti nors kiek anapus ribos.
Ir dabar raudona eilute mano televizoriaus ekrane Saulius išėjo į tamsą. Manau, kad jis ir vėl matys spinduliuojantį kino ekraną. Taip aš atsisveikinu su draugu.
Jis išėjo visai kaip Steponas, kurį Bronius Babkauskas vaidino mano filme „Ave, vita“ – žiūrėdamas televizorių ir, tikiu, juokdamasis. Bent taip parašyta scenarijuje“.
Vieninga kino šeimyna
„Užuojauta mums visiems“, – ištarė jauniausios kartos kino režisierius Kristijonas Vildžiūnas, filmų „9 vartų miestas“, „Nuomos sutartis“, „Aš esi tu“ autorius.
„Sauliaus gyvenimas manyje paliko ryškų pėdsaką. Kaip ir visuose jį pažinojusiuose, jo kūrybą sekusiuose žmonėse. Jis įkūnijo besąlygišką atsidavimą Kinui. Man jis atrodė tarsi koks Lietuvos kino švyturys.
Baisiausia yra tai, kad nei aš, nei kolegos nebesulauksime jo recenzijų. Išleidęs filmą, visada galvosiu: ką parašytų Saulius? Sunku suvokti, kad to jau niekada nebus.
Saulius niekada man neatrodė kaip kitos, gerokai senesnės kartos žmogus, kuris jau nebesuvokia, ką tu darai ir ką jis daro.
Kartų konfliktai kyla, bet niekada – su Sauliumi. Jo akivaizdoje mes visi esame vieninga kino šeima“.
Žiūrėjo, vertino, dalijosi
Saulius gerai pažinojo visą kiną – nuo pradžios iki šiandienos.
Tai tarsi jo tikrieji namai, rūmai, kuriuose nebuvo jam nežinomų kertelių.
Nebuvo kino etapo, ties kuriuo Saulius sustotų, apsibrėžtų daugiau nebesidomėdamas. Ir nebylusis kinas, ir šiandienos įvairovė su ką tik švystelėjusiais naujais filmais ir vardais – jo straipsniuose, jo atminty, jo lentynose, prigrūstose kino įrašų.
Jis dosniai dalijosi savo žiniomis, įspūdžiais, savo laiku.
Ta prasme buvo senamadiškas – bendraudavo neskubėdamas.
Už viską padėkodavo, dėl visko atsiprašydavo.
Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Saulius nemažai keliavo.
Kaip „Lietuvos ryto“ kino apžvalgininkas jis stebėjo Berlyno, Kanų, Venecijos festivalius. Savo atostogas Saulius skirdavo tolimoms išvykoms – Marokui, Kubai ar Toronto kino festivaliui pažinti.
Paskutinių tekstų gausa
Fiziškai išsekęs, kelerius metus kamuojamas širdies ligų, apsiniaukiantis nuo kiekvieno orų pasikeitimo, Saulius aktyviai dirbo. Tie, kurie su juo bendravo telefonu pastarąją savaitę, prisimena ilgus, linksmus pokalbius, kuriuose nebuvo justi nė šešėlio to, kas atsitiko šeštadienį.
Ne viena redakcija, atsisveikindama su savo autoriumi, pabrėžia turinti „paskutinį Sauliaus Macaičio tekstą“.
Apie mirtį kalbėti Saulius vengė. Nepaliko jokių nuorodų – kaip, kur. Tačiau draugai supranta – jis turi atgulti prie mamos, prieš du dešimtmečius palaidotos Rokantiškėse.
* * *
Antradienį 14 valandą karstas su S.Macaičio palaikais bus išneštas iš Vilniaus laidojimo rūmų (Olandų g. 22) Rokantiškių link.