Gintaro muziejuje savaitgalį vykusiame poeto kūrybos vakare negalėjo sutilpti visi norintys išgirsti J.Marcinkevičiaus eiles, kurias skaitė pats autorius ir Klaipėdos dramos teatro aktorius Vytautas Paukštė.
Muziejaus Židinio menėje vykstančiame vakare J.Marcinkevičiaus kūrybos klausėsi keli šimtai poezijos mėgėjų, kurie buvo susėdę trijose muziejaus ekspozicijų salėse.
Į jas netilpę žmonės įsikūrė poetui ir skaitovui už nugaros ir 2 valandas stovėjo klausydamiesi J.Marcinkevičiaus kūrybos.
* * *
- Prieš metus baiminotės, kad visuomenei vis mažiau reikia lietuvių literatūros.
Gal šis vakaras Gintaro muziejuje paneigė jūsų nuogąstavimus? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo J.Marcinkevičiaus.
- Manau, kad objektyviausiai visuomenės susidomėjimą literatūra parodo kūrybos vakarai Palangoje, kur poilsiautojai ir be poezijos turi tiek daug pagundų. Gal todėl per pastaruosius metus savo kūrybą skaičiau tik Palangoje.
Malonu, kad ir kurorte vasaros sezono įkarštyje ateina būriai žmonių ir klausosi poezijos nekreipdami dėmesio į komforto stoką.
Vietų neradę žmonės man už nugaros kūrybos vakaruose stovėjo pirmą kartą. Aš esu jiems dėkingas.
Žmonės atsirenka tai, kur jie tikisi rasti atsakymą, paskatinimą kuria nors linkme ugdyti savo vidinį pasaulį. Džiugu, kai matau, kad atsiranda vis daugiau žmonių, pasilenkiančių prie knygos.
- Kas nauja per tuos metus įvyko jūsų gyvenime?
- Nieko ypatinga neįvyko. Džiaugiuosi, kad mane ir mano šeimą aplenkė sunkios ligos ir netektys.
Regis, per šiuos metus netylėjau ir kaip rašytojas. Parašiau vieną kitą eilėraštį, kurie atguls į būsimą poezijos rinkinį.
Nedžiugino gyvenimas aplinkui. Lietuvos visuomenę pasiekiantys spaudos pranešimai liudija apie ne visai sveiką politinę atmosferą.
- Kūrybos vakare pasidžiaugėte ką tik išleista nauja savo knyga, kurios pirmąjį egzempliorių gavote čia, Palangoje.
- Ši knyga yra sąlygiškai nauja. Tai – mano anksčiau parašytų dešimties poemų rinkinys, iš kurių tik dvi buvo perspausdintos nepriklausomybės metais.
Man rūpėjo į vieną vietą surinkti šio žanro kūrinius, kuriuos rašiau visą gyvenimą, nors daug kas tvirtina, kad poemos paseno.
Aš manau, poema išlieka kaip literatūros laimėjimo žanras.
- Ar savo poemas tobulinote?
- Visas prieš keliasdešimt metų rašytas poemas šiek tiek taisiau. Bet ypač pakito mano mėgstamiausia poema „Kraujas ir pelenai“, kuri yra pati populiariausia. Iki šiol yra pasirodę daugiau kaip 20 jos leidimų įvairiomis pasaulio kalbomis.
Kai prieš 40 metų šios poemos rankraštį įteikiau leidyklai, man buvo įsakmiai pasiūlyta į poemą įpinti pasipriešinimo hitlerinei okupacijai motyvą, partizaninio judėjimo kovos vaizdus.
Norėdamas, kad ta poema pasirodytų, pamėginau tai padaryti. Dabar grįžęs prie „Kraujo ir pelenų“ poemą apvaliau – atsisakiau man tada įpiršto svetimkūnio.
- Esate sukaupęs daug naujų eilėraščių būsimam rinkiniui. Nemažai jų skaitėte kūrybos vakare. Kada sulauksime šio rinkinio?
- Eilėraščių rinkinys tuo patogus, kad jis neturi griežtos pabaigos. Niekada negali pasakyti, kiek jų pakaktų. Net ir Maironis savo eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“ rašė visą gyvenimą.
Dabar susikaupusiame pluošte pora eilėraščių yra iš nepriklausomybės pradžios metų. Po to mano kūryboje buvo didelė pauzė.
Didžiąją dalį būsimojo rinkinio esu parašęs per pastaruosius trejus metus. Šie eilėraščiai dar niekur nebuvo spausdinti. Aš ir nerašiau poezijos rinkiniui. Rašiau savo pastabas šiaip sau. Vienas skyrius taip ir vadinsis – „Pastabos“.
Eilėraščių rinkiniui lyg ir pakaktų, bet jaučiu, kad jame dar trūksta kokių dviejų kūrinių, kurie nušviestų visą rinkinį, taptų jo stuburu.
- Naujuose eilėraščiuose dominuoja mirties tema. Kodėl?
- Skausmo, netekties motyvų yra. Iš tikrųjų mirties tema įdomi. Joje glūdi didelė filosofinė prasmė.
Kalbėdamas apie mirtį stengiausi nevengti saviironijos motyvo. Mėginu į tai pažvelgti su šypsena. Šiuose eilėraščiuose pajudinau iki šiol nepanaudotą satyrą.
Be to, negaliu užsimerkti prieš tai, kas manęs laukia. Nors sakoma, kad mirties tema kūryboje yra senatvės požymis, tačiau jos nevengia ir jauni autoriai.
- Kiek jūsų dabartinę kūrybą veikia šiandienos įvykiai. Gal mirties temą eilėraščiuose padiktavo skaudžios netektys?
- Aplinkui vykstantis gyvenimas nepraeina be pėdsakų. Didelė netektis yra aktoriaus ir poezijos skaitovo Laimono Noreikos mirtis.
Jis buvo ne tik poezijos skaitovas, bet ir jos populiarintojas, poezijos nešėjas visuomenei. Dabar tokių žmonių tartum nebėra.
Nepažįstu visų jaunesnių skaitovų, bet nežinau tokių, kurie taip pasiaukotų šiam darbui.