Plunksnos meistrus užvaldė aistringi pomėgiai

Ne tik alkoholis ir meilė, bet ir įvairiausi laisvalaikio pomėgiai, kuriais jie užsiima taip pat aistringai, kaip ir rašydami eilėraštį arba romaną.

Vieni lietuvių rašytojai negali gyventi be meškerės ir fotoaparato, kiti visą gyvenimą renka žaislinius kiškius, radijo aparatus ar armonikas, treti veržiasi į egzotiškas šalis tikėdamiesi apkeliauti visą pasaulį.

Vieniems laisvalaikio pomėgiai padeda pailsėti ir atitrūkti nuo kūrybos, kitiems jie išjudina idėjas ir mintis.

Filosofas Arvydas Šliogeris kone kas antrą dieną sėda į savo automobilį ir važiuoja prie įvairiausių Lietuvos upių. Visada vežasi meškerę ir skaitmeninį fotoaparatą.

Žvejyba ir fotografija – mieliausia A.Šliogeriui veikla, kai jis nerašo filosofinių veikalų. Filosofas dažniausiai gaudo upėtakius, o fotografuoja vien peizažus.

„Man fotografija – galimybė leisti atsiverti daiktui, neperšant jam jokių jausmų, filosofijų, idėjų, ideologijų ar sentimentų. Žmonės paprastai rašo dienoraščius, o man nuo kalbos dažnai būna bloga.

Todėl darau savotiškus vaizdaraščius. Dažniausiai fotografuoju įvairiausius Lietuvos upelius, kuriuose beveik kas antrą dieną žvejoju“, – pasakojo filosofas.

A.Šliogeris niekada nefotografuoja žmonių. Paklaustas, kodėl, žinomų filosofinių veikalų autorius pajuokavo, kad baltaodžiai žmonės – bespalviai. „Jeigu aplinkui lakstytų juodukai ar indėnai, būtų paprasčiau juos fiksuoti, o bespalviai baltieji nėra įdomūs.

Fotografuojami žmonės vaidina, bijo ir pozuoja. Fotografuojamas ąžuolas, upelis nuo tavęs niekur nebėga ir svarbiausia – nepozuoja“, – šmaikštavo A.Šliogeris.

Filosofas kol kas nesiruošia rengti savo peizažų parodos, bet fotografijos magija jau užkrėtė ir savo žmoną.

Spiningas poetų Jono Liniausko ar Liudviko Jakimavičiaus, muselinė meškerė prozininko Leonardo Gutausko rankoje turbūt nieko nenustebintų, bet tikrai aiktelėtumėte prie kokio nors Lietuvos ežerėlio išvydę septyniasdešimtmetį perkopusią poetę Vitaliją Bogutaitę, laukiančią savo laimikio.

Ši didžiąją gyvenimo dalį JAV praleidusi poetė – aistringa žvejė. „Žvejyba man visą gyvenimą buvo pabėgimas nuo miesto, darbų bei rūpesčių. Amerikoje visas vasaras leisdavau prie ežero, kuriame sugautos žuvys po kelių minučių jau spirgėdavo keptuvėje“, – pasakojo V.Bogutaitė.

Poetė spėja, kad žvejybos aistrą ji greičiausiai paveldėjo iš tėvo, kuris irgi buvo prisiekęs žvejys. Abu jos sūnūs taip pat labai mėgsta žvejoti.

Neseniai gyventi į tėvynę grįžusiai V.Bogutaitei Lietuvos ežeruose dar neteko žvejoti.

„Artimiausiu metu nusipirksiu meškerę ir tikrai išbandysiu Lietuvos ežerus. Tiktai nežinau, kuriose vietose čia leidžiama žvejoti“, – kalbėjo V.Bogutaitė.

74 metų prozininką Vytautą Čepliauską visą gyvenimą lydi armonikos garsai.

„Muzika jau domėjausi nuo tų dienų, kai dar smurgliu pasirėmęs vaikščiojau. Būdavo, nusiveda brolis į kaimo vakaruškas, tai nieko daugiau ir nematau, tik spoksau į muzikantą ir nieko netrokštu, tik paglostyti tą spalvotą, blizgantį armonikos paviršių“, – vienoje interneto svetainėje rašė V.Čepliauskas.

Prozininkui didžiausią įspūdį paliko ir jo, kaip muzikanto, kelią nulėmė Pupų Dėdės koncertas, kurį vaikystėje jis girdėjo Raseinių gimnazijoje. Nuo tos dienos V.Čepliauskas guldavo ir keldavosi su mintimi kada nors turėti tokią pat armoniką kaip Pupų Dėdės.

Tėvai būsimajam rašytojui su broliu nupirko armoniką. Brolis ja taip ir neišmoko groti, o V.Čepliauskas iki šiol bičiulius linksmina Pupų Dėdės polkomis ir valsais.

Muzikos instrumentai – ir rašytojo Antano Drilingos silpnybė. Jis dešimtmečius kolekcionuoja bandonijas – akordeoną ir armoniką primenančius instrumentus.

71 metų prozininką Juozą Aputį taip sužavėjo pirmieji lempiniai radijo imtuvai, kad jie tapo pačia tikriausia rašytojo gyvenimo aistra.

„Prisimenu, dar vaikystėje, kai vokiečiai buvo uždraudę radijo imtuvus, mane pasiekė gandas, kad kaimynas sode tarp obelų užkasė savo radiją.

Gėda ir kartu linksma prisipažinti, bet vieną tamsią naktį nusliūkinau į kaimyno sodą ir nesėkmingai pusę nakties to radijo ieškojau“, – savo prisiminimais dalijosi J.Aputis.

Rašytojas vaikystėje bandė savo rankomis pasigaminti radijo imtuvą, bet jam nepavyko.

J.Apučiui džiugiausia vaikystės akimirka – kai susitaupęs pinigų įsigijo pirmąjį kolektorinį radijo imtuvą „Komsomolec“ ir įsijungęs išgirdo transliuojamus balsus.

„Stebuklas!“ – iki šiol anuometį įspūdį prisimena prozininkas.

Kai J.Aputis perkopė 30 metų slenkstį, jame ir prabudo kolekcininkas.

Jis aistringai ėmė rinkti ikikarinius lempinius radijo imtuvus.

„Tik sužinau, kad kas ant aukšto rado kokį radiją, ir lekiu. Kai kurie būdavo sugedę, tad aš juos taisydavau“, – pasakojo rašytojas.

J.Apučiui radijo imtuvų kolekcionavimas žavus ir dėl istorijų, susijusių su konkrečiais imtuvais. Jis valandų valandas gali aistringai pasakoti apie savo kolekcijos eksponatus. Tarkime, vieną radijo imtuvą šeimininkai paslėpė šiene, o kažko ieškoję rusai jį perdūrė.

Paklaustas, ar retsykiais pasileidžia visus surinktus radijo imtuvus, J.Aputis atsakė, kad pirmuosius dešimt kolekcionavimo metų mėgdavo tai daryti, o pastaruoju metu – jau nebe.

Kolekcionavimo silpnybė nesvetima ir jauniems lietuvių rašytojams.

31 metų prozininkas Andrius Jakučiūnas kokius septynerius metus kolekcionuoja žaislinius kiškius. Pliušinius, pripučiamus, plastikinius – svarbiausia, kad jie nebūtų suvenyriniai.

Rašytojo kolekciją sudaro apie šimtą įvairaus dydžio vaikiškų kiškių. Mažiausias nesiekia nė centimetro, o didžiausias – pusmetrio.

„Tai nėra kryptingas kolekcionavimas. Specialiai tų kiškių neieškau ir nesupirkinėju. Jie tiesiog natūraliai atsiranda mano namuose“, – prisipažino A.Jakučiūnas.

A.Jakučiūno kolekcija pagausėja per kiekvieną gimtadienį, kadangi pastaraisiais metais bičiuliai šia proga jam įniko dovanoti žaislinius kiškius.

„Viskas prasidėjo tada, kai su vienu bičiuliu išvedėme žmonių atsiradimo teoriją. Pagal ją, inteligentija atsirado iš asilų, valkatos ir jėgos struktūros – iš vištų, o gausiausia vidurinė klasė – iš kiškių.

Tuomet savo gimtadienį ir paskelbiau kiškinėmis“, – prisiminimais dalijosi A.Jakučiūnas.

Rašytojui kolekcionuoti kiškius – malonus žaidimas, tapęs tradicija. „Turėti tradicijų – miela ir jauku, nors žaislinių kiškių kolekcionavimas iš šalies gali ir keistai atrodyti“, – šyptelėjo A.Jakučiūnas.

Dar aistringesnė A.Jakučiūno veikla – kelionės po egzotiškas šalis. Jis jau yra aplankęs Singapūrą, Vietnamą, Turkiją, Iraną, Pakistaną, Indiją, Peru, Boliviją, Nepalą.

„Kelionės įdomumas – jos nepatogumas“, – tikina rašytojas, visada keliaujantis ne patogiais kelionių agentūrų, o savo sudarytais maršrutais.

„Egzotiškose šalyse anaiptol neieškau dvasinio kelio, savęs ar išganymo. Man tiesiog labai smagu pakliūti į tose šalyse tvyrančią netvarką ir chaosą, kurį visada mėgau ir stengiuosi susikurti aplink save.

Tarkime, į Indiją keliavau su devizu, ar ten taip šlykštu, kaip maniau.

Pasirodo, kad ne taip, bet ganėtinai šlykštu“, – neslėpė rašytojas.

A.Jakučiūnui kelionės – ir poilsis nuo kūrybos, smegenų išvalymas. „Keliaujant nekyla nė menkiausios kūrybinės idėjos. Tik maldamasis po svečias šalis visiškai pailsiu, išsivalau, o sugrįžęs švaria galva vėl galiu kibti į rašymą“, – pasakojo A.Jakučiūnas.

„Kelionės – mano aistra. Apie jas aš svajojau nuo vaikystės.

Jau būdamas trejų ar ketverių metų ir vėliau žiūrinėjau gaublius ir atlasus, skaičiau keliautojų užrašus, žavėjausi keliautojais Roaldu Amundsenu, Davidu Livingstone'u ir Knudu Rasmussenu“, – prisipažino išeivijoje gyvenantis poetas Tomas Venclova.

Galimybė keliauti po užsienio šalis poetui atsivėrė, kai jis 1977 metais emigravo į JAV. Nuo tada kelionės tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi.

Daugiau kaip septynias dešimtis šalių aplankęs T.Venclova užsimojęs pamatyti visą Žemės rutulį. „Gal tai net ir pavyks, nes jo liko ne tiek daug“, – vylėsi kūrėjas.

T.Venclova nėra iš tų žmonių, kurie kelionėse tikisi ar bando atrasti save.

„Kelionė ne tik kuriam laikui patenkina nenumaldomą smalsumą, ne tik yra idealus poilsis nuo dėstymo ir rašymo, bet ir disciplinuoja.

Kas kartą ji tampa fizinės parengties ir valios egzaminu, pratina apskaičiuoti jėgas ir laiką, siekti užsibrėžto tikslo, pasitikėti savimi, susidoroti su netikėtumais.

Kelionės pailgina gyvenimą ir kiek kita prasme – atmintyje geros kelionės mėnesis prilygsta keleriems metams“, – svarstė T.Venclova, apie kai kurias aplankytas vietoves parašęs ir kelis eilėraščius.