Nerožinis mergiūkštės Edith Piaf gyvenimas (recenzija)

Justinas Šuliokas
Visai kitame filme, Billy Wilderio „Sabrinoje“, Audrey Hepburn savo peleniškai transformacijai išvyksta į Paryžių, kurį klasikinis Holivudas studijoje sukurdavo iš Eifelio bokšto, prancūzo virėjo ir „La vie en rose“ melodijos. Taigi visam pasauliui Edith Piaf ir jos dainos – tai įkūnytas Paryžius. Ne tikrasis, akmens ir purvo miestas, o beveik mitinė vieta.
Režisieriaus Olivier Dahano beveik mitinės dainininkės biografija „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ visgi vaizduoja ne rožinį primadonos kelią į šlovę, o juokingus bei tragiškus jos gyvenimo epizodus. „La vie en rose“ – šitaip filmas vadinamas už Prancūzijos ribų – tai Edith Piaf (vaidina Marion Cotillard) gyvenimo ironija, bandymas dainomis transformuoti save ir pasaulį, pamatyti jį pro rožinius akinius (štai ką reiškia šios dainos pavadinimas), kuris kažin ar pavyksta – po filmo lieka nelaimingos moters įspūdis.
Prancūzijoje filmas pavadintas „La Môme“ – mergiūkštė. Tokia iš esmės per visą filme vaizduojamą 47-erių metų gyvenimą išlieka Edith Piaf ir tai apie dainininkę nori pasakyti „Rožinis gyvenimas“. Tik tokia gali ją gatvėje į perklausą pakvietusiam impresarijui Gérardui Depardieu išrėžti: „O kas, jei neateisiu?“. Žaviausios filmo vietos – tai mergiūkštiški Edith posakiai: „Rizikuoju savo gyvybe? O kuo gi dar galėčiau rizikuoti“ arba „Kokia nauda būti Edith Piaf, jei negaliu daryti tai, ką noriu?“ Ji nebuvo tradicinė primadona – tokia kaip femme fatale Marlene Dietrich. Niujorko klube, po Edith pasirodymo, ji prieina ir lėtu, skoningai pompastišku tonu padėkoja dainininkei, kad ši jai priminusi Paryžių. O Edith, iš susijaudinimo negalinti ištarti nė žodžio, žiūri į savo kolegę iš Europos vaikiško susižavėjimo kupinomis akimis.
Kokia dar filme vaizduojama Edith Piaf? Tokia, kuriai dainuoti tolygu gyventi. Dainavimas Edith – tai ne vien pasirodymas, ji taip bendrauja su pasauliu. Todėl ir nesupranta, kodėl dainavimo mokytojas jai liepia aiškiau artikuliuoti („Aš kaip kalbu, taip ir dainuoju!“) ir daugiau gestikuliuoti. Net kai G.Depardieu jai sako „užteks“ ir nutildo muziką, ji nenutyla – dar nepasakė visko, ką norėjo. Mažytės Edith beveik pirmieji žodžiai – bent jau pirmieji garsūs, teisę būti įtvirtinantys žodžiai – gatvės praeiviams sugiedota „Marselietė“. Iki tol vaikas beveik nekalba, jos gyvenimą lemia kiti personažai – cirkininkas tėvas, prostitutė Titina – ir tik fone skamba žinomiausios dainos, pranašaudamos ateitį.
Visgi tos didelės ateities, aukščiausio šlovės ir laimės taško, nesulaukiame. Filmas pradedamas dviem pradžiomis – pačia pradžia (vaikyste su gatvėje dainuojančia motina) ir pabaigos pradžia (nualpimu priešais amerikiečių publiką). Per vidurį lyg ir tikėtumeisi didelės, nors ir laikinos, laimės, bet šios filme - tik trumpi epizodai: meilė vedusiam boksininkui Marceliui Cerdanui ir pasirodymai ją dievinančiai publikai. Ir vis vien kartais atrodo, kad šie epizodai įtraukti į filmą ne dėl jų pačių, o dėl to, kad greitai baigiasi.
„Rožinis gyvenimas“ – galbūt ne tiek Edith Piaf biografija, kiek jos autobiografija. Filmo gale, prieš pat mirtį gulėdama lovoje, Edith skundžiasi, kad prisiminimai jos nebeklauso, ji nori prisiminti vieną dalyką, o į galvą lenda visai kas kita. O.Dahanas galbūt pernelyg drastiškai žaidžia su filmo laiku – jis kuo toliau, tuo chaotiškiau šokinėja iš jaunystės į senatvę ir atgal – ir nežinia, ar toks elgesys visiškai pateisinamas. Visgi žmogaus gyvenimas – tai ne nuosekli istorija, o kaleidoskopiškas prisimintų epizodų kratinys. Jis juo labiau netvarkingas, kadangi kyla nepataisomos mergiūkštės galvoje. Ji prisimena, ką nori, kas ją tiksliausiai atskleidžia. Ji niekada nebuvo motina – todėl ir nutyli apie savo dar paauglystėje pagimdytą ir greitai mirusią dukterį (tik filmo gale vaistų išsekintas protas neprašytas primena šį svarbų, bet neesminį epizodą).
Visgi toks chaotiškas pasakojimas kartais išmuša iš vėžių – nepavyks suskaičiuoti, kiek kartų Edith Piaf tuokėsi arba kodėl ji konkrečiu momentu alpsta scenoje; lengviau susigaudyti gal tik kiek labiau susipažinusiems su dainininkės biografija. Bet nepaisant to, filmas turi genijaus potėpių – tai Marion Cotillard vaidyba, vien dėl kurios (na, ir dėl Edith Piaf dainų) kiek užsitęsęs filmas pernelyg neprailgsta (kadangi siužetas nenuoseklus, apie pabaigą įspėja tik „Non, je ne regrette rien“ – „Aš nieko nesigailiu“). Aktorė fantastiškai perteikia mergiūkštę Edith Piaf, jos drovų ir kartu tokį veržlų dainavimą. Tiek jaunutę Edith, tiek be laiko susenusią, ji suvaidina nepaprastai įtikinamai, sunkus grimas nė kiek neprimena maskarado. Labai dažnai biografiniai filmai rizikuoja prarasti gyvybę, jeigu neranda tinkamo aktoriaus pagrindiniam vaidmeniui, tačiau „Rožinį gyvenimą“ M.Cotillard nuo to išgelbsti – tai viena priežasčių, kodėl, manau, nebuvo būtina šitaip sukarpyti filmo laiką.
„Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“ – labai gražus filmas ir labai tiksliai perteikia mitinės dainininkės asmenybę. „Chicago Sun-Times“ kritikas Rogeris Ebertas prie savo recenzijos prideda nuorodą į internete laikomus tikrosios Edith Piaf vaizdo įrašus. Palyginkite ir pasimėgaukite – čia dainuoja pats Paryžius.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.