Jei turėsime galvoje naująją literatūrą ir vaizduojamąjį meną - taip
pat dabartinę muziką, teatrą ir šokį, kurie susiję su stambiomis
institucijomis, - tai pamatysime, kad jų atžvilgiu valstybė ir
visuomenė yra nusiteikusios be galo dosniai, tarsi pasaulietiškumo ir
sakralumo kategorijos - taikomos menui - vis dar egzistuotų.
Menas garbinamas taip beatodairiškai, kad tą, kuris šiaip jau pritaria
valstybės užmojui remti meną ir kaip tik dėl to nori išsakyti vieną kitą
abejonę, ar menui išeina į gera, jei jis ir oficialiai tampa valstybės
tikslu, imama įtarinėti priešiškumu, jis laikomas neišmanėliu,
užsimojusiu meną išdavikiškai išmesti į laisvąją rinką.
Niekas tiksliai nėra suskaičiavęs, kiek pinigų Vokietijoje iš viešųjų ir
visuomenės kasų, kurios kasmet kultūrai išleidžia per aštuonis
milijardus eurų, skiriama naujajam menui kurti ir platinti. Bet tai yra
didžiulės sumos: kiekvienais metais įteikiama daugiau nei trys
tūkstančiai kultūros ir devyni tūkstančiai individualių premijų, kurių
bendra suma pranoksta penkiasdešimt milijonų eurų; vien literatūrai
tenka per penkis milijonus eurų paskatų, iš kurių minėtina 40 tūkst.
eurų Buchnerio premija ar pusantro tūkstančio eurų Švabijos literatūrinė
premija.
Per trejus metus premijų skaičius išaugo perpus. Be to, veikia dešimtys literatūros namų, kuriuose rašytojai už pinigus skaito
savo kūrinius ir diskutuoja, yra viešųjų galerijų ir menininkų namų
šalyje ir užsienyje, kur galima ne tik eksponuoti kūrinius, bet ir
gyventi, rengiami valstybės finansuojami festivaliai, į sceną išvedantys
daugybę autorių ir muzikų.
Vokietijos literatūros fondas remia knygų kūrybą ir vertimus,
regioniniai, t.y. žemių, kultūros fondai supirkinėja meno dirbinius ir
dalija stipendijas, Federacijos kultūros fondas veikia kaip tiesioginis
mecenatas subsidijuodamas stambius meno projektus. Kino skatinimo
fondas remia filmus, o kultūriniam darbui užsienyje nuolat reikia
menininkų, kurie kitose šalyse rodytų, koks reikšmingas Vokietijos
menas.
Tūkstančiai, jei ne dešimtys tūkstančių menininkų iš šitų
šaltinių gauna labai nepastovias, bet vis dėlto dažnai - jei tik
peržengė pirmosios premijos slenkstį - nuostabiai solidžias pajamas,
garantuojančias daugumai galimybę pragyventi iš savo amato. Už tai
reikalaujama pusiau reguliarios produkcijos, draugiškos kritikos ir
įdomaus charakterio. Čia visai neįskaičiuojame daugybės kultūros
vadybininkų ir tarnautojų, kurie iš tos veiklos gauna atlygius ir
užsidirba duoną.
Tas, kuriam atrodo, kad menas jau vien savo egzistavimu yra tokia
vertybė, kurią būtina remti, turi pripažinti, jog toji parama toli gražu
nekuria sąlygų ir erdvių, kuriose menas plėtotųsi pagal savo dėsnius,
priešingai - tokio masto rėmimas keičia patį meną. Dotavimas tik
tariamai nesusijęs su meno radimusi ir raida. Iš tikrųjų jis lemia
objektų pasirinkimą ir perspektyvas, daro įtaką technikoms ir vaizdavimo
formoms, iškreipia žanrus. Negana to, jis skatina rastis begalę visokio
meno, kurio be dotavimo visai nebūtų buvę.
Tokia kūryba tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nevykdanti pedagoginio ir
politinio užsakymo. Nuostata, kad kultura - tai valstybės tikslas (kai
kurie Bundestago nariai inicijuoja įtraukti ją į pagrindinį valstybės
įstatymą), jau seniai yra įgyvendinta - be jokio formalaus
įpareigojamojo akto. Toji nuostata su malonumu apgaubiama utopišku
žavesiu, bet kaip reakcija į valstybės finansų krizę tik įtvirtina
status quo, o tai meno verslo žmonėms suteikia, kaip jie mano, teisę
kelti valstybei pretenzijas, kad ji jiems mokėtų algas. Apie tai galima
pasiskaityti, pavyzdžiui, Vokietijos Kultūros tarybos - daugumos
vokiečių kultūros institucijų Berlyno lobistų veiklos objekto - spaudos
pranešimuose.
Kaip meno rėmimas keičia meno objektus ir formas, akivaizdžiai rodo
Klagenfurto literatūrinio konkurso pavyzdys. Kai kiekvienais metais
jauni ir nelabai jauni rašytojai iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos
čia stoja j skaitymo varžytuves, jie ne tik žino, kad 25 tūkst. eurų
premija keleriopai padidins jų šansus knygų rinkoje, bet ir - o tai
svarbiausia, - kokiomis sąlygomis bus varžomasi: skaityti galės
trisdešimt minučių, klausysis vertinimo komisija, matys publika
transliavimo salėje, bus įjungtos televizijos kameros.
Todėl Klagenfurto konkursas paskatino rašyti tam tikro pobūdžio literatūrą.
Ji yra asmeniška, nes šioje situacijoje turi daryti įspūdį ne vien
tekstas, bet ir skaitovas. Toji literatūra turi daryti stiprų poveikį
per trumpą laiką, todėl skaitomuose tekstuose svarbų vaidmenį vaidina
mirtis, manija, šleikštulys ir kūniški geiduliai.
Ta literatūra turi
atrodyti kaip viešas pažadas, kad po šio renginio galima tikėtis
stambesnio kūrinio. Kitaip sakant, konkursas labai laisvai ir labai
demokratiškai ugdo užsakomąjį meną. O šis, savaime suprantama, skinasi
kelią į rinkos principais veikiančius kultūros verslo sektorius, kur
valstybės rėmimas paskui įskaičiuojamas kaip vienas rinkos veiksnių.
Sąvoka „užsakomasis menas“ nelabai dera prie demokratinių santykių, o ką
jau sakyti apie didžią pagarbą, kuri menui rodoma mūsų visuomenėje kaip
beribės saviraiškos karalystėje. Nepaisant to, užsakomasis menas
egzistuoja, ir net stambiu mastu - įgavęs viešai sankcionuoto
subjektyvizmo, asmeniško požiūrio į pasaulinius procesus išsakymo
pavidalą.
Nors valstybė meno atžvilgiu retai kada reiškiasi kaip
tiesiogiai identifikuojamas mecenatas, turintis savo individualų skonį,
reikalaujantis tam tikro turinio ir formų, jau pats meno išskyrimas iš
įprastiniu uždarbiu pagrįsto gyvenimo vis tiek reikalauja visai ko kito
- propaguoti demokratines dorybes, toleranciją, saviraišką,
pliuralizmą.
Dėl meno laisvės pasakytina, kad jis jau seniai nebegauna pragmatinių
direktyvų, jo nebekamuoja socialinė priklausomybė, politinė ar religinė
globa. Nuo klasikinės modernybės laikų, taigi nuo XX amžiaus pradžios,
šiame bare nieko gero nebenuveiksi. Laisvė, kuri čia viešpatauja,
nebeturi siekti dar kokios nors nepriklausomybės, kam nors priešintis.
Ji - ne tik visuotinė, bet ir abstrakti. Tad, jeigu ji remiama,
atsiranda švelnios savivalės sritis, kur kiekvienas gali daryti, kurti
tai, kas jam patinka: ar naudodamasis šešiomis kasmetinėmis Vokiečių
literatūros fondo stipendijomis naujiems romanams rašyti, ar gaudamas
Federacinio kultūros fondo paramą kokiam nors šokių projektui.
Iš ko gyvena, kuo verčiasi, pavyzdžiui, net tarptautinį dėmesį
patraukusių Judith Hermann pasakojimų herojai? Daugelio jų amžius -
nuo trisdešimties iki keturiasdešimties metų, kai kurie turi atlikti
kažkokį neapibrėžtą pavedimą - gal kokiame nors provincijos teatre, bet
dažniausiai jie keliauja per pasaulį.
Nė vienas iš tų veikėjų neturi pastovaus darbo. Nors tai kuklus, bet vis dėlto patogus gyvenimas -
tarp Wiedersdorfo rūmų ir Goethe's instituto Kalkutoje, tarp viešos
diskusijos literatūriniame kolokviume ir stipendijos į Villa Massimo.
Šiuo požiūriu Judithos Hermann istorijos daug pasako: Vokietijoje yra
nemažai taip besiverčiančių žmonių - čia esama estetinio viduriniojo
luomo, dažniausiai ne visai nežinomų, bet ir ne visai žinomų, ne visai
žymių, bet ir ne visai niekinamų menininkų, aiškiausiai atskleidžiančių,
kaip veikia valstybinis meno dotavimas: originalios vidutinio
tarnautojo idėjos, taiklios formuluotės, meniškai perteiktas
dalyvavimas.
Kai retkarčiais pasigirsta balsų, kad vokiečių rašytojai
stokoja gyvenimo patirties, šitas trūkumas iš dalies susijęs ir su jau
minėta jų gyvensena, o per ją - su betiksle menine laisve, su
vyraujančia nuomone, kad galų gale, bent idealiu atveju, visa tai
visuomenei vis tiek išeis į naudą.
Tas autorių asmeninės patirties
trūkumas atspindį dotuojamo kultūros verslo polinkį į rėksmingumą, bet
pats menas iš esmės lieka blankus. Priežastis ta, kad tariamai
laisvai dalijama parama, matyt, visiems to proceso dalyviams atrodo kaip
medžiaginis atotrūkis, net visiškas išsivadavimas iš senosios
priklausomybės nuo mecenavimo ir skonio politikos.
Valstybinis meno rėmimas - kaip tik todėl, kad yra įsipareigojęs
menininko laisvės ir įvairovės idealui, - skatina agresyvų
individualizmą, utriravimą, ekscentrizmą: jis gali norėti visko, bet
tik šiukštu ne klasicizmo, ne reprezentatyvaus stiliaus, kuriam pritartų
visi. Tiktai toks valstybinis kultūros rėmimas, kuris pats būtų
išsiaiškinęs savo veiklos sąlygas ir galimybes, pajėgtų rimtai spręsti,
ar materialiai remti ekscentrišką vidutinybę, ar kuklią vertybę, tik
esant tokiai sąlygai galėtų konfrontuoti ne vien prieštaringus
menininkus ir kūrinius palaikantys sprendimai, bet ir konkurentiški
skoniai - tada kiltų tikri debatai.
Tik nedaugelis menininkų galėtų išsiversti be materialinės
paramos - tai pasakytina ir apie pačius žinomiausius. Pavyzdžiui, Ingo
Schulze, plačiai pagarsėjęs ir nemažai knygų parduodantis autorius,
kuriam parašyti romaną kai kada prireikia septynerių metų, sunkiai
pragyventų vien iš kūrybos, kaip ir Miuncheno kamerinis orkestras,
vienas iš geriausių pasaulyje mažųjų ansamblių, griežiančių nepaprastai
daug naujos, šiuolaikinės muzikos.
Tai, kad valstybinis kultūros
rėmimas padeda formuotis estetinei vidutinybei, dar nereiškia, kad visas
šiomis aplinkybėmis sukuriamas menas yra vidutiniškas. Valstybinė
parama neturi teisės ką nors ypatingai išskirti, ji negali elgtis kaip
tas viduramžių mecenatas, kuris meną vertina pagal savo užgaidas ir
poreikius, priima griežtus ir toli gražu ne visada teisingus sprendimus,
lemiančius ir paties menininko egzistenciją.
Priešingai, kiekvieną
menininką ir meno kūrinį, kad ir kaip jie tarp savęs nesutartų,
valstybinis rėmimas traktuoja kaip visų kitų menininkų ir meno kūrinių
draugą ir bičiulį. Jo akyse visi jie turi lygias teises egzistuoti.
Taigi laistytuvo principas yra vienintelis tinkamas meno rėmimo
instrumentas.
Tačiau šitaip laistant kyla viena problema: ką verta
remti, o ko ne? Kada, kaip ir kodėl iš meno vidutinybės išauga estetinė
vertybė? Juk spręsti, ką ir kaip vaizduoti, pilietinėje visuomenėje yra
palikta pačiam autonomišku tapusiam menui. Tiksliai apibrėžti, kas yra
meninis laimėjimas, neįmanoma. Paramą skirstančios oficialios
institucijos to spręsti negali. Pažerdamos pinigų jos tik sudaro
prielaidas menui gyvuoti, bet neturi teisės kištis į jo turinį.
Negana to, visa ta virtuvė tampa dar problemiškesnė, kai menas -
pirmiausia vaizduojamasis, bet nuo jo neatsilieka ir teatras -
koncepcijomis ir instaliacijomis siekia nutrinti savo egzistencijos
ribas ir skirtumą nuo įprastinio gyvenimo. Todėl ir nutinka, kad
sprendimai atskirti menininką nuo mėgėjo, talentingesnį kūrėją nuo
menkesnio priimami remiantis tik formaliais kriterijais: ar tas žmogus
buvo premijuotas, ar turėjo stipendijų, ar dalyvavo festivaliuose ir
remiamose programose, žodžiu, ar jau yra gavęs išmokų. O tai reiškia,
kad menininko priklausomybė nuo valstybės remiamo kultūros verslo dabar
yra kur kas didesnė nei dvaro menininko priklausomybė nuo savojo
mecenato.
Tai, kad toks formalus požiūris neatitinka meno prigimties, rodo
kiekvieno, kuris dalyvauja šiame versle, patirtis. Bet kuris kritikas,
sėdėjęs kada nors vertinimo komisijoje, pasakys, kokia įtampa tvyro tarp
komisijos specialistų ir pinigus dalijančių institucijų atstovų.
Pastarieji, ypač jei priklauso komunalinės politikos sferai, pareigas
neretai sutapatina su savo asmeniu ir ima elgtis 'kaip anų laikų
mecenatai: siekdami populizmo - tokie jie turi būti! - žiūrėk ir
prastumia kokį nors tautodailės lygio menininką.
Be galo didelė šio verslo meilė paskaloms (kartu su panieka joms) taip
pat kyla iš kriterijuose glūdinčios disproporcijos tarp kultūros rėmimo
instituciškumo ir objekto pobūdžio. Juk tų kriterijų kitaip
nepritaikysi kaip per asmeninį santykį, per akademinius susivienijimus,
kurie, jei vertinsime vidinės organizacijos principų požiūriu, tik
tariamai yra aukštesnio rango už triušių augintojų ar filatelistų
klubus, tik tariamai nesusiję su aiškiau ar ne taip aiškiai matoma,
draugystėmis ir pažintimis paremta korupcija.
Žinoma, šią problemą galima mėginti spręsti meno rėmimą
personalizuojant, pavyzdžiui, skiriant intendantus, taigi meno
funkcionierius, kurie nustatytų tai, ko neįstengia apibrėžti jokia
viešoji teisinė institucija, ir asmeniškai spręstų, kas ko vertas.
Tačiau ir intendantūros įvedimas būtų tik sąlyginė išeitis, nes
intendantas subjektyvizuotų ne tik valstybinį rėmimą, bet ir sprendimus
apie meno turinį.
Šiuolaikinis, demokratinis,
iš tikrųjų ar tik tariamai autonomiškas užsakomasis menas nuo
senesniojo, feodalinio dvaro ar visuomeninio mecenato vertinamo
užsakomojo meno skiriasi pirmiausia tuo, kad dabar menininkas nežino -
teisingiau, nenori žinoti, - jog ir jis gyvena užsakomojo meno
sąlygomis, nes mecenavimas niekada nebuvo išnykęs. Tačiau tas, kuris
kultūrą suvokia kaip valstybės tikslą, negali nesusimąstyti apie
užsakomojo meno esmę.
Tiktai įsisąmoninus, kad, jei menas yra valstybės
tikslas, vadinasi, ir liberalioje, demokratinėje visuomenėje tai skatina
rastis valstybinį meną, nesvarbu, kokį laisvą manysime jį esant, tik
pripažinus, kad valstybinis menas jau seniai yra atsiradęs ir smarkiai
išsikerojęs, taigi išsiaiškinus faktines situacijos prielaidas, bus
prasminga kelti kultūros atspindėjimo pagrindiniame valstybės įstatyme
klausimą.
Pagal Thomo Steinfeldo straipsnį „Die Kultur muss micht Staatsziel
werden - sie ist es langst“ (Suddeutsche Zeitung, 26. Februar 2007)
parengė Alfonsas TEKORIUS