Totalus žmogaus asmenybės tragizmas ir komizmas – ne visiems rašytojams pavyksta taip ryškiai užfiksuoti šias dvi būties puses. Tokie dalykai nesensta“, – įsitikinęs Sigitas Parulskis.
Šis 42 metų rašytojas ir vertėjas išvertė D.Charmso apsakymų ir apysakų rinkinį „Nutikimai“, kurį papildytą neseniai perleido leidykla „Tyto alba“.
D.Charmsas – vienas garsiausių praėjusio amžiaus pradžios rusų rašytojų, kurio nepakartojamas humoras keri ir lietuvių skaitytojus.
* * *
- Rašytojų kūrybą paprastai atrandame sau – kažkas joje „užkabina“. Papasakok, kaip atradai D.Charmso kūrybą ir kodėl ją nusprendei vertimo pavidalu pateikti ir kitiems? – paklausiau S.Parulskio.
- Buvau jaunas, studentas, kaip tik tuo metu sovietų imperiją ištiko „perestroika“ – D.Charmso kūryba labai tiko tokiam kontekstui.
Reikėjo ir absurdo, ir humoro, ir netgi šiokio tokio cinizmo arba bent jau autoironijos, kad visai neprarastum sveikos nuovokos. Paties „atradimo“ fakto aš neprisimenu. Gali būti, kad šią pavardę pirmiausia išgirdau iš Vytauto V.Landsbergio, kuris anais laikais dar nebuvo Mozė ir nevedė tautos.
Versti D.Charmsą pradėjau dirbdamas vaikų laikraštyje „Aitvaras“. Regis, ten gabalus spausdinau. Vėliau Audrius Nakas paprašė išversti pjesę „Jelizaveta Bam“, bet jo spektaklį dėl intrigų Akademiniame teatre greitai užraukė.
Dar vėliau, jau baigiantis XX amžiui, „Vyturio“ leidykla užsakė sudaryti D.Charmso kūrybos rinkinuką moksleiviams – taip atsirado knygelė „Nutikimai“ serijoje „Ad se ipsum“.
O dabar „Tyto alba“ pasiūlė papildyti rinktinę ir išleido dailiais viršeliais. Tikiuosi, D.Charmsas patenkintas.
- Kiek D.Charmso vertime yra S.Parulskio?
- Visuose vertimuose yra dalis vertėjo. Žinoma, priklauso nuo teksto specifikos – pavyzdžiui, poetiniame tekste vertėjas kartais gali visiškai nustelbti autorių, o išverstoje techninėje knygoje vertėjas gali būti vos juntamas, tik kaip pagalbinis instrumentas.
Tai blogai ar gerai – kita problema. Tačiau, kad ir kaip suktume, vertimas visuomet yra blogiau už originalą, nepaisant paradokso, kad vertimai kartais geriau skamba už originalus. D.Charmsą versti nelabai sunku, nors jo paprastume irgi gali slypėti pavojus.
Matyt, svarbu pajusti jo prozos vidinį ritmą, intonacijas, nesistengti dailinti, jo stiliaus lakoniškumas, asketiškumas bei tam tikras „pilkumas“ negali būti keičiamas lietuvių redaktorių mėgstama sinonimų gausa.
- Nors D.Charmso kūrybą įprasta sieti su absurdišku humoru, akivaizdu, kad tie „absurdai“ apie anuometį gyvenimą pasako daugiau tiesos nei šimtai socialistinio realizmo kūrinių.
Kaip apibūdintum D.Charmso kūrybą. Kas tau joje svarbiausia ir įdomiausia?
- Manau, dabar atidžiai perskaityta socialistinio realizmo klasika tikrai pasakytų mums nemažai tiesos – ten slypi ištisi lobiai, kuriuos anksčiau ar vėliau suras smalsūs protai.
Tie tekstai buvo ano meto produktas, jie atsirado veikiami anų sąlygų, aplinkybių, ideologijų, vadinasi, jie irgi yra ano meto dokumentai. Net jeigu ir melagingi, vis dėlto labai svarbūs.
D.Charmso kūryboje man įdomiausia ne absurdas.
Žmogaus būtis iš esmės absurdiška – ypač jeigu mes save suvoksime tik kaip reprodukcinius mechanizmus, tai yra jeigu vienintelis mūsų būties tikslas pasidauginti, patirti keletą malonumų, begalę stresų ir išeiti į tamsą.
Kad nebūtų taip baisu, Dievas mums davė kultūrą, tai yra didžiąją amortizatorę mūsų šoko daužomoms smegenims, kurios kiekvieną akimirką gromuluoja mintį apie laikinumą.
Tačiau vartotojiška visuomenė, kurios dalimi lietuviai taip norėjo tapti ir pagaliau tapo, užsiima tik primityviųjų instinktų tenkinimu, todėl ji, tiesą sakant, primena tą patį sovietinių laikų konclagerį, kur žmonės paklūsta vienai ideologijai.
Absurdo pilna visose žmogaus gyvenimo srityse, bėda ta, kad blogai organizuotos visuomenės tą absurdą paverčia gyvenimo norma, o išmintingiau tvarkomos visuomenės stengiasi jo kuo labiau vengti.
Pats absurdas nėra geras reiškinys – juk tai kvailystė, nesąmonė, prieštaravimas sveikam protui. Todėl nereikėtų painioti absurdo kaip stilistinės priemonės ir absurdo kaip niekam tikusios žmogaus veiklos, tamsumo apraiškų ir t.t.
Negalima absurdo paversti gyvenimo norma. Kaip ir apskritai literatūros, kultūros ar religijos. Tai turėtų būti tik pagalbininkai kelyje, kuriuo mes keliaujame ieškodami tiesos iliuzijos.
- Sovietų vadžia D.Charmsą pavadino literatūros chuliganu ir pamažu nuvarė į kapus. Tavo kūrybai ir kultūrinei laikysenai irgi būdingas tam tikras literatūrinis chuliganizmas. Ką tai duoda rašytojui, kūrėjui ir ką atima?
- Neseniai girdėjau per radiją šnekant vieną verslininką, kuris sakė, kad menininkas turi būti kuo nors naudingas bendruomenei. Be abejo, nauda yra gerai, tiktai kas nustato meno naudingumą, jo veikimo efektyvumo koeficientą?
Štai Stalinas nusprendė, kad D.Charmsas nenaudingas, ir jį ištrynė iš gyvųjų sąrašų. Kaip ir milijonus panašių nenaudingų.
Dabar apie menininkų naudingumą sprendžia silpnapročiai politikai ir padugnės verslininkai.
Tokie pirmieji prabyla, kad yra per daug „nenaudingų“ asmenų: per daug neįgaliųjų, senelių, pensininkų, homoseksualų, čigonų, žydų ir t.t. Į šį juodąjį sąrašą labai tinka ir menininkai.
Chuliganizmas? Niekad nesusimąsčiau apie socialinį vaidmenį.
Nevadinčiau ir nelaikau savęs chuliganu, o jeigu taip atrodo, vadinasi, tokia man primesta ar prilipusi socialinio vaidmens kaukė.
Be abejo, man suprantamos tokios kaukės psichologinės priežastys – tai viso labo gynyba. Nuo aplinkos ir, žinoma, nuo savęs paties. Kad ir kiek stengtumeisi bėgti nuo tau primetamų vaidmenų, vis tiek susikuri kokius nors kitus.
Tikiuosi, kad šitoks mano vaidmuo nepažeidžia kitų asmenų orumo ir laisvės.
- Kuo D.Charmso kūryba galėtų būti aktuali šiuolaikiniam skaitytojui? Šiaip ar taip, absurdo šiuolaikinėje Lietuvoje tikrai netrūksta.
- D.Charmso juokas nemirtingas, egzistencinis, patvirtintas autoriaus likimu. Totalus žmogaus asmenybės tragizmas ir komizmas – ne visiems rašytojams pavyksta taip ryškiai užfiksuoti šias dvi būties puses. Tokie dalykai nesensta.
Todėl apie aktualumą net ir kalbėti neverta.
Taip, mūsų demokratija absurdiška, mūsų švietimo sistema absurdiška, mūsų sveikatos apsauga absurdiška, bet vis tiek reikia mylėti čia gyvenantį žmogų.
Ne už absurdą, kuriame jis gyvena ir iš esmės pats jį kuria arba bent jau palaiko, bet už tai, kad tame žmoguje vis dar gyvas šviesos instinktas. Tikiuosi, kad gyvas.