Tuo laiku, kai jų kartos menininkai teptukus pakeitė video kameromis, o drobes – instaliacijomis, jie toliau tapė. Tačiau ne taip, kaip iki tol. Atėjo pokyčių metas ir jie tai puikiai suprato. Jonas Gasiūnas rado universalią ir unikalią išraiškos priemonę – “tapymą” dūmais, o tiksliau žvakės liepsna.
Šitaip jo drobės prisipildo keletu prasminių plotmių, kuriami netikėti naratyvai, o dūmu iškilę siluetai balansuoja tarp esaties ir iliuzijos. Temų ir motyvų spektras didžiulėse menininko drobėse varijuoja nuo religinių, mitinių, istorinių iki kasdieninių, šitaip pabrėždamas nepailstamas menines paieškas.
Tuo pat metu Kaido Ole Estijoje išvystė savo originalią plastinę kalbą, kuri ilgam išskyrė jį visų Baltijos šalių meniniame kontekste. Preciziškai atlikti jo tapybos darbai po šaltu tikslumo paviršiumi “uždaro” klykiančias emocijas – prievartą, nerimą, skausmą, baimę. Jo paveikslų motyvai atkeliavę iš urbanistinės aplinkos, prekių reklamų ir kompiuterinių žaidimų.
Kaido Ole motyvų ieško ir asmeninėje patirtyje, vienu iš paveikslų personažų neretai pasirinkdamas save. Nerealiose abstrakčiose erdvėse jis susitinka su išdidintais ir agresyviais žaidimų herojais ar degtukais, kurdamas asociatyvias istorijas.
Abu šie menininkai mąsto panašiai, abu kuria visiškai skirtingai. Todėl tokia netikėta ir tokia laukta ši jungtinė paroda – KAIDO ir JONAS.