Algirdas Griškevičius – tai vienas įdomiausių lietuvių dailininkų modernistų, jungiančių savo kūryboje fantastinio realizmo, siurrealizmo ir hiperrealizmo elementus. Jo kūryba stebina vaizduotės polėkiu, subtilia meile konkrečioms detalėms ir kosminės erdvės jutimu, iliuzinių XX amžiui būdingų atspindžių pagava ir įprasminimu.
Jo peizažuose ir figūrinėse kompozicijose aštri dabarties pajauta dera su sentimentaliu požiūriu į praeitį, jo paveikslų erdvės apgaubtos poetinės vizijos skraiste visada pripildytos teatrališko grotesko. Ironija ir keli prasmių sluoksniai – iš postmodernizmo, o klasikinės meno taisyklės - iš praeities.
Dvasine prasme jis mums primena, kad idealus pasaulis, metafizinis, statiškas, harmoningų proporcijų, neretai dailininko kūryboje simbolizuojantis Tėvynės viziją, egzistuoja tik anapus arba mūsų mintyse, o gyvenime - šiapus šviesos - mus supa grėsmingas, griūvantis, besišaukiantis žmogaus pagalbos ir kartais gelbstimas, pasitelkus pastolių įvaizdį, pasaulis.
A.Griškevičius - tai vienas ryškiausių mūsų menininkų, sugebėjusių įveikti ekspresyvios lietuvių tapybos mokyklos tradiciją ir sukurti savąjį originalų meninį mąstymą – profesionalų ir modernų, neignoruodamas praeities meno pasiekimų, o panaudodamas juos naujame kontekste.
Dailininkas kuria prasmių meną, jo fantastinė kūryba nesutelpa vien į tapybos rėmus. Tokia nuostata verčia jį plėsti įprastas meno ribas bei ieškoti naujų techninių priemonių kilusiai minčiai išreikšti, jį traukia ir fotomeno raiškos galimybės, ir objektų menas. Ir visada jauti prieštaringos dabarties ir iškilios praeities sugretinimą.
Fotomene stipriau išreikštas subtilus humoro jausmas, archaikos meno sukelti kūrybiniai impulsai, praeities ir dabarties idealų bei gyvenimo sampratos kontrastas. O objektuose – žmogaus konstruktyvių ir asociatyvių kūrybinių galių pasireiškimas, kur naujos medžiagos padeda sukurti neįprastas erdvines pažįstamų objektų struktūras.