Kaip ir kiti Ingos Dargužytės grafikos darbai, pasitelkiamas fragmentas, maža kūrybinio kosmoso detalė, išauginama iki plačios būties sąvokos. Suformuojama universali peizažinio suvokimo idėja artima ir islando ir lietuvio mąstymui artima forma. Ji pasireiškia išgryninta linija, autentiška, net archaizuota simbolių kalba – atpažįstami ornamentai ir struktūros - svastikų, apskritimų, ovalų pavidalai, susiję ir su mūsų liaudies architektūros, tekstilės plastinių elementų raiška.
Neatsisakoma ir medžiagos autentiškų pėdsakų, būdingų tekstūrų, lino raižymo precizikos, monotipijos atsitiktinumų. Atsisakant vaizdo efektų, pasirenkamas linijų srautų, pluoštų, sklandančių spalvintų toninių atspalvių gradacijose.
Mistifikuoti Islandijos peizažai netikėtai ir labai autentiškai išsidriekė į būdingą Dargužytei grafinę kalbą, virtusią liaudies audinių, optinio meno priminimais, savitu savęs ir pasaulio pasiklausymu.
Plastinę raišką apibūdintume: matiniu, reljefiškai matiniu ir blizgių paviršių deriniais. Atspauduose regime skverbimąsi į neatrastus grafinio kalbėjimo, spausdinimo raiškos būdus, išgrynintus ir išvalytus nuo gausybės meninių patirčių,
Postmodernistinis abstrahuotas sinusoidžių, kreivių, spiralių junginys skrieja savo orbitomis, apsistodamas ir prisiliesdamas prie atpažįstamų mūsų dailės vaizdinių - kryžminių tinklų, suapvalintų ir griežtai geometrinių įstrižainių, spalvinių dėmių begalinio aspiracijų lygmens.
Peizažo horizonto lygmens ir kontūrų svyravimai išauga nuo griežto niveliuojančio horizontalaus ramybės (menamos) taško iki kulminacinio priešpriešinio šėlsmo. Ir visa tai sutramdoma tamsaus kolorito rėmuose.