Jie galėtų valandų valandas pasakoti apie Panevėžio dramos teatrą nuo pat ištakų iki šiandienos, nes žino pačias jo gelmes.
75 metų S.Petronaitis sukūrė iškiliausius vaidmenis J.Miltinio spektakliuose – W.Shakespeare'o Makbetą, A.Čechovo Ivanovą, Vilį Lomaną A.Millerio „Komivojažieriaus mirtyje“. Po 22 sėkmingos kūrybos metų, būdamas pačiame zenite, jis paliko teatrą.
85 metų R.Zdanavičiūtė, kurios kūrybinėje biografijoje daugybė reikšmingų vaidmenų, dar neseniai vaidino Meivisę A.R.Gurney „Meilės laiškuose“.
Šiandien jie kalba apie režisierių J.Miltinį, kurio 100 metų jubiliejų švenčia jo vardu pavadintas Panevėžio dramos teatras. Kas jis buvo? Eruditas? Despotas? Stulbinamos energijos žmogus? Didis mokytojas?
1940 metais J.Miltinis su grupe aktorių įkūrė Panevėžyje dramos teatrą.
Fenomeną, davusį peno žiūrovų protui ir jausmams. J.Miltinis, teatro meną studijavęs Paryžiuje, Lietuvos provincijos teatre įgyvendino originalias ir avangardines idėjas, naujas raiškos formas.
Teatras tapo traukos centru: žmonės per naktis stovėdavo bilietų į spektaklius, o žiūrovai į teatrą veržėsi ir iš kitų Lietuvos miestų. Žiūrėti J.Miltinio spektaklių atvažiuodavo profesionalai iš Sovietų Sąjungos, kitų šalių.
* * *
- Apie režisierių J.Miltinį dažnai kalbama kaip apie mokytoją. Dažnai turima omenyje kur kas gilesnė prasmė nei pedagogas ir jo mokiniai. Tai gal netgi labiau asocijuojasi su Biblija. Koks jis buvo mokytojas?
R.Zdanavičiūtė: Jis pasakojo apie prancūzų režisierius, pas kuriuos ar su kuriais mokėsi, nurodė, kokia literatūra domėtis.
Tuomet nebuvo tiek knygų kaip dabar. Jis vertė vokiečių psichiatro ir filosofo Karlo Theodoro Jasperso veikalus, o mes ranka persirašydavome. Jis daug davė mums, ugdė mus.
Tačiau pats J. Miltinis yra pasakęs: „Aš aktorių nemokau. Mokyti gali tik gamta. Tiktai paakinu. Žadinu jų smalsumą. Išjudinti reikia, bet ne dėstyti, kas yra kas“.
Jis sakydavo, kad Konservatorijoje pedagogai dažnai pagadina aktorius.
Ne kartą yra sakęs, kad norėtų į teatrą priimti keturiolikmečius, penkiolikamečius. Ir jis juos ugdytų.
- J.Miltinis ne kartą yra pabrėžęs improvizacijos svarbą. Pats vadino save improvizatoriumi ir sakydavo, kad aktorius turėtų toks būti. Ką prisimenate iš jo reikalavimų?
R.Zdanavičiūtė: Jis leisdavo ir norėdavo, bet improvizuoti ne kiekvienam aktoriui vienodai sekasi. Ne kiekvienas turi tam pakankamą išsilavinimą.
S.Petronaitis: Improvizacijai reikia karšto kraujo, sceninio temperamento, pasiutimo, intelekto, kad galėtum savotiškai prilygti Shakespeare'ui.
Man per „Makbetą“ taip būdavo. Pamiršti tekstą ir tada prikuri pats.
Improvizacija dėl improvizacijos yra nevertinga, jei nėra intelektualinių pamatų, tikslo.
- Sakoma, kad J.Miltinis buvo šėtonas ir Dievas viename asmenyje. Kuo pasireikšdavo tas šėtoniškumas ir dieviškumas?
S.Petronaitis: Ar ne šėtoniška kiekvieną dieną sakyti čia vienam, čia kitam: „Blogai vaidinai. Turi pagalvoti apie išėjimą iš teatro“.
Poryt sakys: „O, matosi, padarei išvadas“. Taip sakyti žmogui, kuris atidavė visas jėgas ir jaučia, kad gerai suvaidino! Ar ne šėtoniška taip naikinti žmogų?
Paskui aš pamačiau, kad nereikia visko klausyti, ką jis sako, nesiduoti sulaužomam. Bet moterys priimdavo viską, dažnai būdavo ašarų pakalnės.
Toks žmogus atėjo į teatro padangę, sukėlė vėją. Žinoma, jei ne jis, tai toks provincialus miestelis kaip Panevėžys toks ir būtų likęs, nes liaudis, technokratai nesirūpins žmogaus dvasia. Jie galvos, kaip daiktą pagaminti, parduoti, už jį pinigų gauti, patogiai, jaukiai gyventi.
Tas dieviškumas buvo pakilimo būsena. Viskas, ką mes vaidiname, turi būti pakelta. Ne taip, kaip tie senieji rusų korifėjai vaidina – su patosu. Žmogiškai, įkvėptai, neskambiai, gal labai tyliai, bet intymiai.
Štai kas mus viliodavo. Jis to trokšdavo. Kai kokią nors sceną pavykdavo taip suvaidinti, mes būdavome giriami.
Viskas per darbą pasireiškė. O jokios dievystės nebuvo. Jis pats tuo nelabai tikėjo.
- Juk ir už teatro ribų jis nepalikdavo aktorių. Panevėžio dramos teatras buvo kaip koks uždaras vienuolynas, tarsi sekta, kur aktoriai paklūsta reikalavimams net ir dėl asmeninio gyvenimo. Juk ne paslaptis, kad režisierius yra išardęs ne vienas planuotas vedybas.
S.Petronaitis: Kai mes gyvenome Leningrade ir filmavomės pirmame lietuviškame filme, jis yra pasakęs: „Tu laikykis manęs. Tu neprasidėk su bobomis“.
Paskui, skaitydamas S.Freudą, aš įžiūrėjau, kad tada jis iš aktorių norėjo maksimalios energijos. Jis bijojo to energijos nutekėjimo.
Faktas, kad medaus mėnesį žmogus bus išsekęs.
Tai režisierius gal manydavo, kad scenai liks tik likučiai.
- Kalbama, kad režisierius dažnai keisdavo savo nuomonę, prieštaraudavo pats sau. Tai matyti ir jo rašytiniame palikime.
S.Petronaitis: Tuoj aš pavyzdį pateiksiu. Darė vienas jaunas dailininkas buratiną.
J.Miltinis klausia, kas čia dabar, kad viena koja tokia, kita – šitokia.
„Taigi, draugas Miltini, kaip ką tik kalbėjome, taip ir padariau“. „Daug ką aš galėjau kalbėti. Vakar aš kalbėjau vienaip, šiandien kalbu kitaip“.
Tiesiog jis buvo nepagaunamas, nenuspėjamas. Neaišku, kokia jis koja atsikėlė.
Tave vakar gyrė, šiandien prikibs: „Ko tu šiandien toks susirūpinęs? Išvis susirūpinęs žmogus. Nervai. Tai tada reikia pagalvoti apie teatro metimą. Nervai, nervai. Sėdi susirūpinęs, dantis iškišęs ir žiūri“. Kitą dieną vėl pagirs.
- Ką gavote iš jo gero ir ką blogo?
S.Petronaitis: J.Miltinį skirstau į dvi dalis. J.Miltinis iki 50 metų ir po to, kai visi jo reikalavimai pasikeitė. Iki 50 metų aš jį dievinau ir kiti jį dievino.
Tada mes net neabejodavome, kai jis sakydavo: „Netrokškite garbės. Dirbkite. Atsidavimo reikia. Fanatizmo. Nevalgykim. Savaitėm nevalgykim“.
Ir mes tai darydavome. Sulysdavome. Ateina moterys juodais paakiais. Dar cigaretę rankoje laiko. Tada iš jų išvis nieko nebelieka. Tik dvasia.
Tai buvo šitokie bandymai. Fiziškas naikinimas, tačiau kažkas vykdavo.
R.Zdanavičiūtė: Aktoriaus baisi lemtis.
Kartais būna gėda po spektaklio. Atrodo, prasmegtum skradžiai žemę. Nežinai, ką su savimi daryti, nes nepavyko spektaklis.
Čia jis būdavo negailestingas. Jei nepavyko, jis tau taip rėžia antradieniais, kai būdavo spektaklių aptarimai. Kaip mes bijodavome tų antradienių!
- Ar įsivaizduojate, kaip J.Miltinis žiūrėtų į šiandienos teatrą?
S.Petronaitis: Jei dabar J.Miltinis pamatytų tą teatrą, tą „improvizaciją“, tuos „geruosius“ spektaklius, kur šokinėjama, aerobika užsiimama, uždūstama, tampomi daiktai, virvės, skudurai... Jei jis tai pamatytų, sakytų: „Viešpatie, grąžinkite mane į karstą“.
Jei jis pamatytų mūsų televiziją, kuri yra tikra antikultūra...
Tai mūsų dvasinio prado naikintoja. Žmonės žiūri žiūri, ir tas mentalitetas išaugo nuo dabartinių vaizdelių. Apie seksą, antrą galiuką, mergaitės užpaliuką parodo, ir užtenka. Jau vakaras praleistas.
J.Miltinis sakydavo: jeigu aktorius jaučia pasitenkinimą savimi, savo būtimi, nekonfliktuoja su pasauliu, banalybe, rutina, rūdimis, kurios ekskrementų pavidalu iš dvasios išeina, tai tas ne aktorius, jis užbaigė karjerą, jam reikia tučtuojau išeiti ir būti su pilvuku, viskuo patenkintam.
Nežinau, ar J.Miltinis, kuris kėlė trispalvę ir tikėjo Lietuva, galėtų joje gyventi. Čia reikia labai užsigrūdinusiam būti.