Spektaklyje, kuris vyksta šapito – apvalioje cirko palapinėje, ore skirtinguose aukščiuose (nuo 70 cm iki 6 metrų) ištempti 8 lynai. Kiekvienas vos 12mm storio lynas – tai scena, kurioje vyksta visas 90 minučių vieno veiksmo pasirodymas.
Spektaklyje, kurį režisavo vienas iškiliausių naujojo cirko meistrų Antoine‘as Rigot, dalyvauja 7 jauni lyno akrobatai – jie šokinėja, šoka, sėdi, guli, vaikšto basomis ir avėdami aukštakulnius ant plieninio lyno, taip paneigdami gravitaciją ir kurdami savojo fantazijų pasaulio dėsnius.
Ir dar – juk neįmanoma įsivaizduoti prancūzų cirko spektaklio be gyvybiškai svarbios sudedamosios dalies – gyvos muzikos, kurią čia pat atlieka trys kartu su cirko artistais keliaujantys muzikantai.
Naujojo cirko trupę „Les Colporteurs” (iš prancūzų kalbos – „keliaujantys prekeiviai“) įkūrė vienas garsiausių lyno akrobatų duetų pasaulyje – prancūzai sutuoktiniai Agathe ir Antoine‘as Rigot. Ilgą laiką dirbę tradiciniame cirke, 1985 m. kartu su Guy Laliberté ši pora ėmėsi kurti vieną pirmųjų ir iki šiol sėkmingiausių pasaulyje naujojo cirko projektų – „Le Cirque du Soleil“ Kanadoje.
Vėliau Paryžiuje bendradarbiaudami su įvairiais teatrais sutuoktiniai ėmė kurti savitus spektaklius, suliejančius lyno akrobatikos ir šiuolaikinio teatro elementus, kol galiausiai 1996 m. įkūrė „Les Colporteurs”. Tačiau po 20 metų trukusios akrobato karjeros Antoine‘as Rigot patyrė sunkią traumą, po kurios jam prireikė dvejų metų vien tam, kad iš naujo išmoktų vaikščioti.
Cirko spektaklį „Siūlas po sniegu“ Antoine‘as Rigot ėmėsi statyti jau po traumos: pasitelkęs septynis jaunus lyno akrobatus jis juos ėmė mokyti amato paslapčių. „Siūlas po sniegu“ – tai spektaklis, padėjęs Antoine‘ui gimti iš naujo – kaip žmogui, kaip akrobatui, kaip menininkui.
Pasakose siūlų kamuolys išsivynioja ir rodo kelią – šiame spektaklyje siūlas irgi virsta keliu, tačiau jis slepiasi po sniegu, tad ir eiti sunkiau. Tai tarsi magiškas gyvenimo atspindys – čia tarp dangaus ir žemės, tarp gyvybės ir mirties, jaudulio ir visiško susitelkimo laviruoja vadinamieji funambulai (lot. „funis“ – virvė, „ambulare“ – vaikštinėti be tikslo). Anot Rigot, visi mes esame gyvenimo funambulai – kai vėl iš naujo gyvenime turime atsitiesti, išmokti vaikščioti, išlaviruoti, išlikti.
Naujojo cirko savaitgalius planuojama rengti ir toliau – kasmet pažindinti Lietuvos žiūrovą su didžiule šio meno, kuris mūsų šalyje vis dar mažai žinomas, įvairove. Kol kas naujasis cirkas jau antrus metus įsikurs tradicinėje šapito Sereikškių parke Vilniuje, tačiau ateity šiuolaikinio cirko spektakliai vyks ir Menų spaustuvės patalpose, kurios šiuo metu rekonstruojamos ES Struktūrinių fondų paramos (2 mln. litų) ir Vilniaus miesto savivaldybės (500 tūkst.lt.) lėšomis.
Čia jau šį rudenį duris atvers kūrybinių verslų inkubatorius. Projekto tikslas – sudaryti palankesnes sąlygas kūrybinių verslų plėtrai, o ypač – scenos menų profesionalams kurti bei pristatyti darbus publikai.