Šiuose rūmuose žymiausias teatro festivalio „Sirenos“ svečias, flamandų menininkas – režisierius, scenografas, skulptorius, dramaturgas, taip pat performansų autorius – J.Fabre pristatys naujausią savo spektaklį „Requiem metamorfozei“.
Pagal režisieriaus idėją spektaklyje kalbama apie mirtį kaip gyvenimo ciklo dalį. Tai tarsi teatrinės mišios ir gyvenimo šlovinimas.
„Requiem metamorfozei“ premjera įvyko rugpjūčio pabaigoje Zalcburgo festivalyje. Dėl programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ Lietuva ir festivalis „Sirenos“ tapo pribloškiančio reginio koprodiuseriais. Zalcburgo publikai ir spaudai „Requiem metamorfozei“ sukėlė nuomonių audrą.
Tekstą, režisūrą, scenografiją, choreografiją bei šviesų partitūrą kūrė pats J.Fabre, kompozitorius – Serge Verstocktas. Lietuvos festivalių publika nedažnai gauna progą pamatyti ką tik pasaulinio garso menininko sukurtą spektaklį.
J.Fabre specialiai „Lietuvos rytui“ kalbino Lukas van Den Driesas, jo kūrybos ir Nyderlandų teatro žinovas.
- Spektaklyje „Requiem metamorfozei“ mirtis atrodo ir siurreali. Kodėl?
- Kai prieš pusantrų metų mirė mano tėvai, patyriau neįtikėtino siurrealumo persmelktų dalykų. Tą akimirką, kai mirė tėvas, buvau cunamio viduryje Malaizijoje.
Pamatęs cunamio vaizdus, tėvas mirė nuo širdies smūgio. Man nieko nenutiko, o jį palaužė vaizdo baimė.
Man tai atrodo siurrealu. Tiesiogine prasme pranoksta realybę. Kai išvydau jo kūną, man nutiko lygiai tas pat. Jo kūnas virto vaizdu. Paliko tikrovę ir tapo skulptūra.
Motinos mirtį sekiau diena po dienos. Irgi pribloškė jos siurrealumas. Viskas vyko neįtikėtinai greitai. Ji dar suvokė, kas vyksta, jos pojūčiai veikė – ji girdėjo, matė, jautė. Bet tuo pat metu kūnas visiškai užsidarė savyje.
Atrodė, tarsi ji gyva palaidota savyje. Kūnas dar kvėpavo, bet sykiu atrodė miręs. Tai irgi pranoko realybę. Tarsi prisilietus prie kito gyvenimo matmens.
- Ar kurdamas spektaklį priartėjote prie mirties paslapties?
Ar mirtis tapo labiau pažįstama?
- Kuriu tam, kad pasiekčiau, paliesčiau, pajusčiau ir atrasčiau aiškesnę tikrovę. Tarsi gamintum skulptūrą: formuoji medžiagą, tyrinėji galimybes.
Mano kūrybos procesas dar tik įpusėjo. Kasdien randu naujų mirties temos sluoksnių. Mirtį išverčiu išvirkščią ir ieškau savo kelio į ją. Dar nesu pakankamai nutolęs, dar pernelyg esu jos viduje, kad galėčiau apmąstyti.
Bet dabar jau žinau, kad mirties paslapties suvokti neįmanoma. Mirtis tam per didelė. Geriausiu atveju gali eiti mirties link ir atsargiai artintis, čiuopti įvairius aspektus, bet jos beribiškumas nesuvokiamas. Tą paslaptį išgyvenau ir netekęs tėvų. Labai keistai jaučiu, kaip jų čia nebėra.
Kartais kalbuosi su jų nuotraukomis – tarsi su mirusiais. Vis dar negaliu pripažinti, jog jie mirė. Dar negaliu atsisveikinti.
Kalbėdamas su jais, prikeliu iš mirusiųjų, nors jie negrąžinamai pašaukti iš gyvenimo.
Taip pat svarstau, kaip reikės priimti savo paties mirtingumą, ar mokėsiu pasitikti savo mirtį?
Šiandien mirtis man kelia greičiau smalsumą, o ne baimę.
Porą sykių gyvenime šitaip artimai susidūręs su mirtimi, beveik žvelgęs jai į akis, kitaip į ją žiūriu. Tarsi būčiau gebėjęs mirtį praryti. Šią sąvoką simboliškai kartoju ir ritualizuoju savo kūryboje.
Daugelyje spektaklių žaidžiau su mirties riba. Pavyzdžiui, performanso „Sanguis Mantis“ (išvertus iš lotynų k. sanguis – kraujas, mantis – vabzdys maldininkas) piešiau savo krauju, tai truko šešias valandas. Toks mano mirties teatras. Šia prasme stengiuosi mirtį teatralizuoti.
- „Requiem metamorfozei“ sceną puošia spalvinga gėlių pieva. Kodėl taip pasirinkote?
- Tai irgi susiję su tėvų mirtimi. Tas vaizdas man kilo per tėvo laidotuves. Beveik visi atnešė gėlių. Prie urnos visos tos spalvotos gėlės buvo sukrautos puokštėmis, vainikais ar pavieniui.
Tėvo palaikai apaugo gėlėmis. Nepaprastas vaizdas, pamaniau, beveik instaliacija.
Paskui tą vaizdą panaudojau šokio solo „Preparatio Mortis“ (2005) scenoje, kur šokėja „kėlėsi iš mirusiųjų“. Jos sarkofagas buvo nuklotas gėlių kilimu, po kuriuo ji pamažu prisikėlė.
Per spektaklį „Requiem metamorfozei“ visa scena nuklota gėlėmis, beveik skendi gėlių jūroje.
Man tai – milžiniškas spalvų ir judesių srautas.
Gėlės irgi keliauja gyvenimo ir mirties ratu. Jos skleidžiasi ir vysta. Žydi ir miršta. Tiesiog trykšta dinamika ir gyvybe.
Toje gėlių jūroje gimsta nauja gyvybė: tarsi amžinas gyvybės ir mirties atsinaujinimas.
Tokia ir yra pagrindinė pjesės tema: mirtis ir gyvenimas glaudžiai susiję.
Mirtis – atsisveikinimas, bet sykiu ir pasveikinimas. Tai gedulas, bet sykiu ir šventė.
Iš gėlių atsirado ir tarp jų skrajojančio drugelio personažas. Pjesėje jis simbolizuoja menininką. Jis panašiai pažeidžiamas.
Jei pamėginsite drugelį paliesti – sutraiškysite. Jo grožio neįmanoma čiuopti.
Man regis, menininkai panašiai trapūs. Jų padėtis pažeidžiama.
Jie stovi visuomenės pakraštyje ir imasi kurti grožį. O jo neįmanoma apčiuopti.
Savo tekste jį pavadinau bevardžiu menininku. Pjesėje drugelis ieško nežinomo menininko kapo ir mėgina jį prajuokinti.
Šioje pjesėje grožis ir mirtis neatskiriamai susiję. Juos abu sunku apibrėžti. Jie abu slidūs, neišreiškiami žodžiais.
Grožio ir mirties esmė kassyk prisiartinus sprunka. Jie abu nepaprastai audrina vaizduotę.
Jie nesuvokiami ir viliojantys. Man tai ir yra tikroji paslaptis.
* * *
„Memento mori – kaip priminimas švenčiantiems gyviesiems. Amžinai šventiškam Zalcburgui – tai gražus, prasmingas festivalio pabaigos akordas, – rašė po „Requiem metamorfozei“ pasaulinės premjeros „Die Welt“. – J.Fabre provokavo savo ankstesniais darbais, o dabar sukūrė efektingą mirusiųjų šokį, kuriam panaudojo 38 tūkstančius skintų gėlių. Jo mirtis kvepia kardeliais ir gerberomis“.
Pasak „Die Welt“ kritiko Manuelio Brugo, menininkas sukūrė įspūdingą, festivališką spektaklį, kuriame atpažįstama jo simbolių kalba, būdingi aštrūs dinaminiai, tempų kontrastai.
„Užvaldantys reginiai yra stiprioji šio spektaklio pusė, – tvirtino „Die Presse“. – Jie alsuoja barokiniu jutimiškumu bei viduramžių dvasia. J.Fabre panardina žiūrovus į nuostabių mirties paveikslų pasaulį, sekdamas tradicinėmis requiem dalimis – nuo „Introitus“ iki „Lux Aeterna“.
„Sceną užliejusioje gėlių jūroje vyksta mirties kova, iš kapų kyla mirusieji“, – aprašinėjo spektaklio įspūdį „Die Presse“ Stefanas Musilis.
Tačiau, pasak jo, mirtis J.Fabre'i nėra visko pabaiga – jam rūpi gyvenimo evoliucija bei metamorfozės.
Komiškas pagrindinis herojus – drugelis aukso kostiumu – linksmai skrieja nuo kapo prie kapo svaidydamas sąmojus apie Hitlerį ir popiežių.
J.Fabre įsuka į šokį visus, susijusius su mirtimi – floristą ir vizažistę, balzamuotoją, patologą, kunigą, karstadirbį, budelį, našlę.
„Iš visų įmanomų mirties asociacijų menininkas su savo nesutramdomais artistais sukuria didelį, gyvybingą reginį, užburdamas optinėmis šviesos ir judesio metamorfozėmis“, – rašo „Die Presse“.