Miesto muziejuje atidaryta retrospektyvinė menininko paroda, o naujausias jo paminklas, skirtas etmonui Jonušui Radvilai, papuošė Kėdainių senamiestį.
- Kaip sumanėte paminklą J.Radvilai, kurio vaidmuo Lietuvos, o ypač Lenkijos, istorijoje iki šiol vertinamas gana prieštaringai?
- Paakino iš Kėdainių kilęs tapytojas Aloyzas Stasiulevičius. Aš irgi esu kėdainiškis, tad užsidegiau iškart.
Mano supratimas apie J.Radvilą ir jo epochą tuomet buvo menkas, po ranka tebuvo vienintelė prieinama knyga – garsusis Adolfo Šapokos veikalas „Lietuvos istorija“.
Visas kūrybos procesas nuo idėjos iki jos realizavimo truko dešimt metų.
Paminklas Kėdainių senamiesčio Rotušės aikštėje iškilo per kančias.
- Ką labiausiai knietėjo pavaizduoti, ką akcentavote?
- Pirmiausia didįjį Lietuvos etmoną J.Radvilą – jis visos kompozicijos ašis.
Už vado nugaros palinkusios švedų kareivių figūros tarsi laukia įsakymo ginti Lietuvą nuo ją siaubiančių Rusijos pulkų.
Ant iždo skrynios su iškritusiu užraktu išdėstyta kompozicija vaizduoja žlungančią Lietuvos valstybę, kurią J.Radvila su jam ištikimais bajorais prieš Lenkijos valią stengėsi išgelbėti.
Užrašai ant skrynios atspindi etmono brandintą uniją su švedais, tuomet irgi puolusiais Lietuvą.
- Kėdainių sutartimi vadinamą uniją švedai pamynė, jų apgautas, kariuomenės netekęs, lenkų didikų nepelnytai apšauktas išdaviku J.Radvila netrukus mirė.
Taigi jūsų paminklas dvelkia tragizmu.
- Kai visi monumentai primena tik pergales, o ne skaudžius pralaimėjimus, žmonėms sunku susivokti praeityje.
Be to, norėjau priminti iš bene garsiausios Lietuvos didikų giminės kilusio J.Radvilos išskirtiniuss nuopelnus Kėdainiams – jis čia įsteigė spaustuvę, rėmė mokyklą, miestui suteikė plačias savivaldos teises.
- Kodėl jūsų darbas kuriant šį monumentą tapo kone epopėja?
- Taip nutinka, kai susiduri su finansinėmis ir kitokiomis problemomis.
O kai jau atsiranda pinigų, tenka karštligiškai skubėti.
Autentišką paminklo modelį iš molio nulipdžiau per tris savaites. Įspraustas į laiko rėmus jaučiuosi nepadaręs visko, ką galėjau.
- Kaip paminklą J.Radvilai vertino kitą ryškų pėdsaką Kėdainiuose palikęs buvęs politikas Viktoras Uspaskichas?
- Tik kartą teko su juo susitikti Kėdainių savivaldybėje.
Bendraudamas su manimi jis be paliovos su kažkuo kalbėjo telefonu. Seimo narį tuomet labiausiai domino, kiek toks monumentas jam galėtų kainuoti.
Regis, V.Uspaskichas buvo susipažinęs su istorija – teiravosi, ar paminklas J.Radvilai nesupykdys lenkų turistų. Vos susilaikiau nepasakęs, kad jis gali nepatikti ir kai kuriems Rusijos piliečiams.
- Tokios kalbos jūsų turbūt per daug nenustebino – ideologizuotas meno kūrinių vertinimas sovietų laikais kūrėjams buvo įprastas.
- Sovietmečiu kai kam rėžė akį mano paminklas Martynui Mažvydui, pastatytas jo vardu pavadinto Klaipėdos skulptūrų parko prieigose. Kūrinys buvo patrauktas į parko gilumą.
Nesukūriau paminklo Ikarui – mat komunistų partijos funkcionieriai įžvelgė disonansų su Lenino statula.
Lietuvoje išliko vos keli tarpukario laikų paminklai. Paradoksali statistika byloja, kad mūsų krašte istoriniai monumentai stovi ne ilgiau kaip pusšimtį metų.
Skulptoriai, ko gero, yra labiausiai pažeidžiami, kintant aplinkybėms, jų kūriniai dažnai verčiami nuo pjedestalų.
- Tai tiesa, bet jie neapsaugoti ir nuo politikų užsakymų. Juos įvykdę savo valia vėliau graužiasi, kenčia kritiką, visuomenės panieką.
- Buvau gavęs vieną užsakymą sukurti Lenino bareljefą, bet meno taryba mano darbą supeikė. Dėl to įsižeidžiau, nes šeima kentė nepriteklius.
Netgi pareikalavau komandiruotės į Maskvą tam, kad neva geriau pajusčiau socializmo dvasią. Ten nuvykęs su žmona turiningai praleidau laiką.
Ideologiniai užsakymai – menininkų palydovai nuo Renesanso laikų. Talentingi kūrėjai, net nusilenkdami politikų užgaidoms, išreiškia tai, kas juos labiausiai jaudina, sugeba savaip perteikti laikotarpio dvasią.
Aišku, geriausia, kai menininkams suteikiama absoliuti kūrybos laisvė.
- Ar jums dažnai teko mėgautis laisve monumentalistikoje?
- Jaučiausi visiškai laisvas, kurdamas paminklą iš bronzos mokslininkui, pranciškonui vienuoliui Jurgiui Pabrėžai.
Jokie vertintojai netrukdė, o tik padėjo. Tai buvo pirmas ir, ko gero, vienintelis mano monumentalus darbas, dėl kurio nepatyriau kančių.
Atidengiant paminklą J.Pabrėžai skvere šalia Kretingos pranciškonų vienuolyno, brolis Astijus iš sakyklos bažnyčioje susirinkusių žmonių prašė melstis, kad Dievas autoriui dovanotų daugiau tokių užsakymų.
- Kaip dabar gyvenate, ką rengiatės nuveikti?
- Kai draugai klausia, kodėl persikėliau į Gargždus, atsakau – arčiau Vilniaus. Gražioje vietoje įsirengiau erdvesnes dirbtuves, baigiu apdailinti namą. Paskendęs statybose daug ko atsisakiau, netgi kvietimo į skulptūros simpoziumą Pietų Korėjoje.
Gargžduose jau sukūriau kelias bronzines pėdas šį miestą garsinantiems žmonėms.
Krašto muziejuje atidaryta retrospektyvinė mano kūrybos paroda. Eksponuoju įvairiais laikotarpiais sukurtą mažąją plastiką, įsimintinoms asmenybėms skirtus jubiliejinius medalius, piešinius.
- Garsėjate kaip vienas iškiliausių Lietuvoje medalių kūrėjų.
- Tai nėra mano mėgstamiausias žanras. Griebiuosi medalių, kai nėra rimtesnių užsakymų. Kai kurie mažosios plastikos kūriniai, pagulėję stalčiuose, ilgainiui išauga į monumentalius darbus.
Kurti medalius nėra lengva – prireikia akylumo, kantrybės. Per tą patį laiką galėčiau sukurti ne vieną įspūdingesnių dydžių ir formų skulptūrą.
Jau dešimt metų specialiai nedalyvauju medalių bienalėse, bet užsakovų, prisimenančių ankstesnius darbus, vis atsiranda.
- Kodėl miklinate ranką ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje vykstančiuose ledo skulptūrų simpoziumuose?
- Tai – įdomi veikla. Atvyksti ir per kelias dienas sukuri skulptūrą. Iš marmuro ar granito panašią kaltum pusmetį.
Tokiuose renginiuose pasitikrinu idėjas, kurias vėliau realizuoju kitur, naudodamas jau kur kas patvaresnes medžiagas.
Ledo skulptūros neidealizuoju – simpoziumuose apstu koktaus, su menu nieko bendra neturinčio kičo. Nuolatiniai jų dalyviai kaip cirko artistai klajoja po miestus, tašo ledo luitus ir vargo nemato.