Antradienį prasidedančioje parodoje eksponuojama kelios dešimtys vėlyvojo
L.Šepkos kūrybos periodo drožinių iš M.K.Čiurlionio lietuvių liaudies meno
rinkinių.
„L.Šepka laikomas vienu įdomiausių dailininkų primityvistų ir vienu
paskutiniųjų Lietuvos dievdirbių. Jo darbuose susipynę kaimo dievdirbių
kūrybos normos, provincijos bažnytinio meno, dvarų dailės bruožai,
šiuolaikiniam žiūrovui itin patrauklus naivumas ir įspūdinga gryno, atviro,
spontaniškai prasiveržusio talento jėga“, - teigiama parodos aprašyme.
L.Šepka (1907-1985) - vienas iškiliausių lietuvių liaudies senosios
skulptūros meistrų, gimęs ir palaidotas Rokiškio rajone.
Meistras augo mažažemių valstiečių šeimoje, mokyklos nelankė, tačiau
rašyti ir skaityti jį išmokė motina. Sulaukęs trylikos metų tapo našlaičiu,
tad buvo priverstas eiti piemenauti, bernauti, dirbti sezoninį darbą.
Drožinėti L.Šepka pradėjo jau įžengęs į 5-ąją dešimtį. Impulsas kūrybai
buvo 1949 metais brolio Petro mirtis. Liaudies menininkas gyveno
atsiskyrėlio gyvenimą, 10 metų kūrė broliui ir tėvams antkapinį paminklą. Jo
kūryboje atsispindi meilė šventiesiems, gamtai, paukščiams, gėlėms.
Per 30 metų L.Šepka sukūrė daugiau negu 1,5 tūkst. skulptūrų - vieni
bareljefai telpa delne, kiti yra kelių metrų aukščio, ypač didelės erdvinės
kompozicijos. Nuolatinė menininko darbų ekspozicija įrengta Rokiškio
kraštotyros muziejuje. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugoma 18
L.Šepkos kūrinių.
L.Šepkos kūrybos paroda A. ir P.Galaunių namuose veiks iki metų pabaigos.