Graži knyga! Būtent šiuos žodžius greičiausiai ištars skaitytojai, paėmę į rankas dviejų Nacionalinės premijos laureatų – poeto A.A.Jonyno ir dailininko Mikalojaus Vilučio – knygą „Paskutinės dienos Itakėje“ (išleido „Tyto alba“).
Joje sudėti iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusiję kūriniai – A.A.Jonyno sonetų vainikas „Dedikacija“ apie poeto senatvę bei siurrealistiniai, dekoratyvūs, kartais kičiniai M.Vilučio paveikslai.
Ar ši knyga įdomi, prasminga ir reikalinga – kiti klausimai, į kuriuos atsakys skaitytojai. „Mūzų malūno“ žurnalistas dar prieš jų nuosprendį pasikalbėjo su „Paskutinių dienų Itakėje“ autoriais.
Apie knygos atsiradimą
M.Vilutis: „Šios knygos atsiradimas – visiškai spontaniškas. Aš jos tikrai neplanavau ir neprojektavau, o Antanas net neįsivaizdavo, kad kada nors ji gali pasirodyti.
Aš tiesiog sėdėjau studijoje ir paišiau. Man buvo gera. Tų piešinėlių prikišau pilnus stalčius. Labiausiai pavykusius kompiuteriu sukomponavau, paspalvinau.
Pagalvojau, o kur juos dėti? Šiaip ar taip, gyvenimas sau, kai pats groji ir pats ploji, nėra pats įdomiausias. Taip ir kilo mintis pasiūlyti Antanui ką nors kartu padaryti. Aš tada net nebuvau skaitęs knygoje skelbiamų eilėraščių“.
A.A.Jonynas: „Man vieną dieną netikėtai paskambino Mikalojus ir sako: „Gal turi kokių nors tekstų, galėtume išleisti bendrą knygelę?“ Aš pasirausiau po stalčius ir radau sonetų vainiką „Dedikacija“, kuris, mano manymu, galėjo tikti Mikalojaus braižui.
Žodžiu, vienas prie kito beveik visiškai nesitaikydami išleidome šią knygą, kurią net sunku apibūdinti. Iš tiesų kas tai – poezijos knyga ar dailininko albumas? Greičiausiai ir tas, ir tas. Du viename, kaip dabar populiaru sakyti“.
Apie vienas kito kūrybą
M.Vilutis: „Antano eilėraščiai ir vertimai mane labai žavi skaidrumu, žodžio valdymu. Man sunku apibūdinti tai, kas sunkiai apibūdinama.
Man atrodo, kad išoriškai mūsų kūriniai nėra panašūs. Mano kūriniai yra barbariški, pilni pigaus efekto. Antano eilėraščiai visai kitokie.
Bet tiek mano paveikslai, tiek Antano eilėraščiai yra asmeninės prigimties išraiška. O juk mes esame seni pažįstami.
Mes puikiai susišnekame, kaip sakoma, kalbame ta pačia kalba.
Tai rodo prigimties panašumą, nes su daugeliu lietuviškai kalbančių žmonių sunku surasti bendrą šneką.
Kitaip tariant, mes esame tarsi vienos baterijos elektrodai, tarp kurių kyla įtampa, gaminasi energija“.
A.A.Jonynas: „Mikalojus – vienas mano mėgstamiausių dailininkų. Mūsų kūrybą greičiausiai vienija pasaulėjautos bendrybės ir iš bendrų patirčių ateinantys dalykai, kurie tiesiog įgauna skirtingas formas.
Tokių bendrumų galima pastebėti ir knygoje. Joje daug besiginčijančių balsų, tačiau tarp tų lyg ir prieštaravimų atsiranda savotiškas skirtingų melodinių linijų derinys.
Šioje knygoje galima įžvelgti dar vieną bendrumą. Mikalojaus paveikslus aš galiu žiūrėti, „skaityti“ kone kaip detektyvą, kaip D.Browno „Da Vinčio kodą“.
Šį mano tekstą irgi būtų sunku pavadinti aukštąja kultūra. Vis dėlto jis balansuoja ant banalybės ribos, turi ir kičo elementų. Tad gilių minčių ieškotojai, paėmę į rankas šią knygą, gali ir nusivilti“.
Apie sonetų vainiko sukūrimą
A.A.Jonynas: „Man labai retai taip atsitinka, bet šį sonetų vainiką parašiau per dvi paras. Tam buvo svari priežastis – vienas svarbus mano gyvenimo įvykis.
„Dedikacijoje“ kalbama apie kūrėjo senatvę. Šio kūrinio personažas – visiškai nukriošęs poetas. Rašydamas sonetų vainiką omenyje turėjau ne save, o vieną konkretų žmogų, kuris yra gerokai jaunesnis už mane. Visiškai nesvarbu, kas jis.
„Dedikacija“ mano kūrybos kontekste – išties neeilinis kūrinys. Todėl, kad jis parašytas visiškai kitaip, nei aš paprastai rašau“.
Apie kūrėjo jaunystę ir brandą
A.A.Jonynas: „Jaunystėje žmogus dega, taškosi lakia vaizduote, skuba. Branda turi pliusų – tarkim, susijusių su amato išmanymu, patirtimi.
Tačiau kartu branda varžo, riboja.
Patirtis fantaziją stabdo ir tam tikra prasme cenzūruoja, nes imi save lyginti su praeitimi.
Mano manymu, iš tikrųjų egzistuoja savotiška jaunystės išmintis. Tai – fantazijos laisvė ir skvarbus intuityvumas.
Jie kartais svarbesni už visokius kvailus žinojimus.
Tiek jauno žmogaus imlumas, tiek brandaus sugebėjimas atsiriboti nuo nereikalingų dalykų turi savo privalumų“.
M.Vilutis: „Yra toks pasakymas – „savęs ieškojimas“. Jaunystė vis dėlto yra toks metas, kai tikima lozungais, kai kartais būna baisu daryti tai, kas eina iš vidaus. Man atrodo, jauni žmonės yra labiau veikiami išorinės įtakos.
Vėliau atsirenki, ko tau iš tikrųjų reikia, nuo išorės vis labiau užsidarai savo viduje. Tarkim, dabar aš jau tvirtai žinau, kad visiems neįmanoma įtikti, ir nesistengiu to daryti. O jaunystėje vis dėlto norisi visiems įtikti, būti geram ir gražiam. Kaip panelei.
Žinoma, tai nereiškia, kad senatvė yra geriau, kad senatvėje gali sukurti geresnį meno kūrinį. Būna įvairiai.
Žiūrėk, vienas menininkas staigiai sukuria ką nors gera ir išsisemia, o kitas iki savo geriausių kūrinių bręsta po truputį“.
Apie kūrybą be tikslo
M.Vilutis: „Dailė man labiau susijusi su muzika. Kompozitoriui į galvą ateina garsai, o dailininkui – vaizdai. Muzikos kūrinys yra garsų, o paveikslas – vaizdų, formų, spalvų derinys.
Kurdamas aš neturiu jokių papildomų tikslų. Man pats paišymas yra tikslas. Tai kažkiek primena narkomaniją, tiksliau – alkoholizmą, kurį geriau pažįstu, nors jau daug metų nevartoju svaigalų.
Aš tiesiog paišau, ir man yra gera. Daugiau nieko negaliu pasakyti. Kai pradedi galvoti ir analizuoti, kaip reikia kurti, nieko gera negali padaryti. Kūryba pasibaigia. Juk kai žinai, kaip reikia kurti, kūryba virsta darbu, gamyba.
Aš nežinau, kam reikalingas gyvenimas, aš nežinau, kokią prasmę turi mano kūryba, bet man to ir nereikia. Kaip sakiau, aš paišau ir man gera. Man daugiau nieko gyvenime nereikia – tik kad būtų gera.
Kai ateina vaizdas ir jį pavyksta perkelti ant popieriaus, būna gera. Baigus kūrinį pasidaro bloga. Jautiesi kaip tuščias butelis, kurį reikia pripildyti. Tada kenti, lauki, tikiesi“.
A.A.Jonynas: „Pritariu Mikalojui, nes man yra lygiai taip pat. Pradėdamas rašyti aš neturiu jokių idėjų. Apie idėjas galiu kalbėti tik tada, kai eilėraštis parašytas.
Iki tol manyje gyvena tik vaizdai, kartais pirmoji eilutė ir, žinoma, kūrinio struktūra. Dažnai aš net nežinau, apie ką bus naujas eilėraštis, bet jau žinau, kad tai bus sonetas“.
Apie bendrus ateities darbus
M.Vilutis: „Aš ir ateityje mielai prisidėčiau prie panašių projektų. Juolab kad toks leidyklos pasitikėjimas menininkais, kai jie gali daryti ką nori, kažin ar buvo įmanomas sovietiniais laikais“.
A.A.Jonynas: „Aš irgi mielai dalyvaučiau tokiuose projektuose. Bet mes nieko neprižadame“.