Lietuviai Babelio bokšte

Vėliau papasakojo, kaip tobulai veikia „tautinė infrastruktūra“: lietuviai turi ne tik savo mokyklą, Bažnyčią ir parduotuves, bet lankosi pas lietuvius gydytojus, advokatus, kirpėjus, net veterinarus. Taip galima gyventi net nepastebint už bendruomenės ribų esančios daugiatautės visuomenės.

Bet toks paprastas atsakymas skatina susimąstyti. Ar JAV ir Europoje gyvenantys imigrantai, priklausantys skirtingoms etninėms, religinėms, politinėms grupėms, gali įveikti kliūtis, supriešinusias valstybes, iš kurių jie kilę? Ar žydai ir palestiniečiai, Sudano arabai ir Darfūro pabėgėliai, estai, latviai, lietuviai, gruzinai ir rusai, atsidūrę trečiojoje šalyje, kur gerbiama žodžio laisvė ir toleruojama įvairovė, pradeda pažinti „kitą“ kaip paprastą žmogų, o nebe valstybinės ideologijos kurtą tautos priešą ar keistos kultūros auklėtą egzotiškų papročių fanatiką?

Šis straipsnis visų pirma yra klausimas skaitytojams. Belaukiant atsakymo, galima pateikti keletą pavyzdžių.

Šį pavasarį Estijos valdžiai nutarus išmontuoti Talino centre stovėjusį Bronzinio kario paminklą, dažnai tapdavusį nacionalistinių išpuolių auka, bei perkelti šalia palaidotus sovietų armijos karių palaikus, o Rusijai pasmerkus tokį žingsnį kaip „tyčiojimąsi iš žuvusių kovoje prieš fašizmą per Antrąjį pasaulinį karą“, tūkstančiai komentarų naujienų portaluose kartojo panašius argumentus:

„Šaunuoliai estai! Baikit varyt čia ant tautos, kuri nori pati kurti savo istorija. Lai iškasa tuos ruskius kuo greičiau, ir siunčia kargo į tėvynę.“

„Mirusiųjų vieta kapinėse, o ne miesto skveruose, po šaligatviais ir gatvėmis. Antra, tai jokie ne išvaduotojai. Tai paprasti okupantų kareiviai, žuvę Estijoje. Estijos niekas nevadavo. Paprasčiausiai atėjo raudonieji, kurie išvarė rudąjį, ir pasiliko čia tam, kad pavergti ir paversti antrarūšiais estus, latvius ir lietuvius. Jeigu jie po vokiečių išvarymo būtų palikę Baltijos valstybių teritorijas, būtų pastatytas dar ne vienas toks paminklas. Deja, buvo kitaip. Pavergtosios tautos okupantų šlovinti neprivalo.“

„Nesuprantu, kodėl pas mus ar pas estus nėra tokio supratimo, kad mirusių nevalia kliudyti - tai šventvagystė. Tegu jie ir buvo okupantai, bet juk paprastas karys dėl to nekaltas, jis juk vykdo vadų įsakymus. Žydai ir prancūzai neskirsto savo tautiečių į gerus ir blogus, visi laidojami vienodai. Kuo daugiau kapstaisi po istoriją, tuo daugiau purvo.“

„Išvaduotojas išvaduoja ir išeina (kaip sovietų kariai iš Austrijos, gal ir iš Lenkijos, Vengrijos). O jei išvaduoja ir pasilieka, vadinasi, okupuoja. Galėjo estai ne perkelti paminklą, o tik pakeisti užrašą: karys okupantas. Ar Kremliui būtų labiau patikę?“

„Tai vadinama nykštukinės valstybės sindromu. Europos šalyse daug paminklų rusų kariams, tik jie su mirusiais nekovoja.“

„Siųskime laiškus, solidarizuokimės su Estija. Rusų okupantams neturi būti vietos užgrobtose teritorijose. Estijos žemėje turi ilsėtis tik Estijos gynėjai, gynę savo Tėvynę nuo rusiškų pavergėjų!“

„Gėda! Barbarų tautelė - estai! Lietuvių tauta amžiams dėkinga Raudonajai armijai, išvadavusiai Lietuvą ir grąžinusiai Vilnių ir Klaipėdą!“

“Tiems, kurie piktinasi Rusijos reakcija į jos žuvusių karių palaikų kasinėjimą ir kilnojimą. Kaip žinote ir Lietuvoje yra lenkų karių, kovojusių prieš Lietuvą, kapai. Tai pabandykite juos pakasinėti ir pamatysite Lenkijos reakciją. Manau, kad ji būtų aršesnė už rusų. Arba pabandykite pajudinti žydų kapines, kur yra Kaune prie Basanavičiaus g. Tai taip gautumėte per nagus, kad amžiams praeitų noras kasinėti.“

Priešiškumas, kuriuo ėmėsi manipuliuoti Kremliaus ideologai, kyla iš to, kad paminklas yra įpinamas į du skirtingus istorijos pasakojimus: rusų ir estų jis vertinamas savos tautinės atminties, kuri jam suteikia prasmę, rėmuose. Gyvenantys valstybėje, kurios viešajame diskurse vyrauja pasakojimas apie tai, kaip sovietai Rytų Europą išvadavo nuo fašizmo, linkę nepritarti piliečiams šalių, ginančių sovietų okupacijos versiją, ir atvirkščiai.

Racionalių debatų nebuvo, nes dauguma nemanė, jog įmanoma kalbėtis apie tai, kas priklauso nuo iš kartos į kartą perduodamos tautinės tapatybės. Todėl ten, kur galėjo būti įsteigta sokratiškoji agora, teliko šmeižtas, karingi šūkiai ir šabloniški istorijos perpasakojimai. Du monologai susidūrė kovingose demonstracijose.

Bet ar gali būti kitaip? Ar viešoji atmintis, tautų istorijos gali būti kuriamos dialogiškai? Ar jos gali būti parašytos ant tuščio popieriaus lapo, taip, lyg nieko nebūtų nutikę, lyg mūsų proseneliai, seneliai, tėvai nebūtų ištremti ar sušaudyti?

Paimkime kitą pavyzdį. Turkijos valdžia ir dauguma turkų atsisako pripažinti, jog griūvanti Osmanų imperija Pirmojo pasaulinio karo metu vykdė armėnų tautos genocidą. Tad Turkijos mokyklose, net armėnų rajonuose, apie genocidą nekalbama ir jo minėjimas viešojoje erdvėje yra baudžiamas įstatymu, kaip vos nenutiko Nobelio literatūros premijos laureatui Orhanui Pamukui, arba kulka, kaip nutiko Turkijos armėnų žurnalistui Hrantui Dinkui. Tačiau Jungtinėse Valstijose prieš keletą metų buvo pateiktas federalinis ieškinys, nes mokykloms skirtame genocido vadove nebuvo įtraukta turkų bendruomeninės atminties versija. Ieškovų, dviejų mokytojų ir vieno mokinio nuomone, taip pažeidžiama žodžio laisvė. „Aš manau, kad istorijos mokytojai turi prisiimti atsakomybę mokyti visas istorinių įvykių perspektyvas, ypač jeigu šiandien šie įvykiai vertinami prieštaringai, - teigė vienas iš ieškovų.

Didžioji politika, kaip visada, turi savo taisykles. Daugybę armėnų imigrantų turinčios Prancūzijos parlamentas pernai spalį priėmė įstatymą, draudžiantį neigti armėnų tautos genocidą, tuo tarpu Izraelis, įkurtas holokaustą išgyvenusios tautos, dėl strateginių politinių santykių su Turkija (kaip, beje ir JAV) visai neseniai atsisakė 1915 metų žudynes įvardyti kaip genocidą.

Užstrigus deryboms valstybių lygmenyje, kokia yra dialogo tikimybė, kylanti „iš apačios“, inicijuota žmonių? 2005 metais vienas studentas iš Armėnijos Bostone susitiko su studijų drauge iš Turkijos ir dviese nutarė įsteigti neformalią dialogo grupę, taip sukurdami erdvę armėnams bei turkams draugiškoje aplinkoje keistis savo pozicijomis. Jie klausė vieni kitų istorijų, įteisino abi bendruomeninės atminties versijas, jų valstybių pripažįstamas kaip vieninteles tiesas. Tačiau tai tebuvo du monologai, ne dialogas. Po kas savaitę vykstančių susitikimų nei vienas turkas nepripažino, kad armėnai teisūs. Ir atvirkščiai.

Bendruomeninė atmintis nėra tas pats, kas istorija. Tai nėra tik praeities faktai. Tai tapatybės klausimas. O tapatybės klausimuose nėra aukščiau esančio atskaitos taško, iš kurio būtų įmanomas neva nešališkas vertinimas, nes tuomet nuklystama į apibrėžimus ir beprasmę aritmetiką: Kiek žmonių reikia nužudyti, kad tai būtų vadinama genocidu? Kokio aukščio siena reiškia apartheidą? Tad bendruomeninė atmintis retai yra tiek lanksti, kad viešojoje erdvėje, net ir tolimoje svetimoje šalyje, jai būtų mestas iššūkis.

Nors, laikui bėgant, ji lipdoma iš faktų dalelių ir sujungia daug balsų, jai tapus institucionalizuota, pokyčiai yra labai nedažni, ypač jei juos skatinantys nauji balsai sklinda iš vadinamųjų „tautos priešų“, kadangi tuomet politika geba sugriauti bet kokius mėginimus susitaikyti bei dialogiškai kurti praeitį.

Tad kaip dėl lietuvių? Lietuvos santykiai su Rusija dėl sovietinės žalos atlyginimo, su Izraelio dėl kolaborantų veiksmų, su Lenkija dėl lenkiškų mokyklų ir t.t., įtakoja emigracijoje gyvenančių lietuvių kasdienį bendravimą su kaimynystėje įsikūrusiais rusais, žydais, lenkais. Kad ir kaip mums tai atrodytų neteisinga, vienos istorinės tiesos visiems nėra. Dažniausiai tai, kas vadinama istoriniais faktais, priklauso nuo jų interpretacijos skirtinguose viešosios bendruomeninės atminties pasakojimuose, kuriais manipuliuoja politika.

O gal straipsnio pradžioje cituota Čikagos gyventoja buvo neteisi? Ar vis dėlto ignoruojame kitus, rusus, lenkus, žydus kaltindami už tai, ką Lietuvos atžvilgiu padarė jų tėvai ar dabar daro jų valdžia? Gal (naivus klausimas turbūt) jau išmokome susikalbėti?

***