Tačiau bene svariausias lietuviškas akcentas šių metų programoje tenka naujam pagal festivalio užsakymą sukomponuotam Onutės Narbutaitės simfoniniam kūriniui „krantas upė simfonija“ (riva fiume sinfonia), kurį rugsėjo 25 d. atliks Sinfonia Varsovia, vadovaujama Christopherio Lyndono-Gee.
Naujasis kūrinys Onutei Narbutaitei jubiliejinio festivalio proga užsakytas neatsitiktinai: lenkų muzikai itin vertina kompozitorės kūrybos individualumą ir tuo pačiu glaudų ryšį tiek su Europos, tiek ir su lokalia Lietuvos kultūros tradicija, nehermetišką jos muzikos kalbą ir spinduliuojantį natūralų grožį.
„Užsakymą gavau 20-čiai minučių muzikos, tačiau norėjosi ne vienadalės kompozicijos, bet labiau simfonijos tipo kūrinio“, – sako kompozitorė, nepanorusi kompozicijos vadinti Ketvirtąja simfonija ir parašytai muzikai sugalvojusi labiau metaforišką pavadinimą.
„Šiuolaikinėje muzikoje labai jau tipišku tapo įvairių gamtos reiškinių imitavimas, tačiau šiame kūrinyje tiek upė, tiek krantas yra labiau poetinės ir mitinės sąvokos. Turėjau galvoje mitinę Stikso upę ar Letą, taigi tam tikrą metaforišką žmogaus situaciją. Nors muzika iš tikro yra gana taki, skirtingi vaizdiniai lyg neriasi vienas iš kito ir įvairios padalos plaukia viena iš kitos“, - teigia O.Narbutaitė.
Pasak kompozitorės, naujasis kūrinys turi simfonijos bruožų klasikine prasme, kai skirtingos padalos atsiskiria kaip kontrastingi vaizdiniai. Kaip ir daugelis Onutės Narbutaitės kūrinių, šis taip pat pasižymi aiškia koncepcija ir proporcinga kūrinio forma: kūrinyje aiškiai atsiskiria trys skirtingos nuotaikos ir struktūros padalos, iš kurių kiekviena trunka dvigubai trumpiau nei prieš tai buvusi.
Naujasis simfoninis opusas yra ne tik nuolatinė diskusija su įvairomis nūdienos muzikos „gero tono“ taisyklėmis, dialogas su simfoninės muzikos tradicija, bet ir savųjų simfoninio rašymo patirčių papildymas ir patęsimas. Antrojoje simfonijoje (2001) kompozitorė nesibaimino išplėtotų romantinių gestų, prasišviečiančio tonalumo, ryškesnio meloso, tuo tarpu „La Barca“ (2005) yra žymiai disonaniškesnė, jos faktūra itin diferencijuota ir trapi, tembrai šalti, melodika lyg pabirusi, nesiformuojanti į aiškesnę retoriką.