Praeities linijos
Prieš 10 metų rašytojas eseistas Tomas Sakalauskas, apstulbintas susitikimo su Lionginu Šepka, įvardijo tris jo prisikėlimus. Pirmąjį, kai po mylimiausio brolio Petro mirties drožėjas jo atminimui sukūrė neregėtą, sudėtingos kompozicijos, iš atskirų detalių sumontuotą, drožtinių raidžių tekstais išmargintą paminklą.
Pačiais paprasčiausiais įrankiais – duonriekiu ir kaltu, iki tol nemokėjęs net kirvakočio sumeistrauti. Sielvartas ar meilė, o gal visa sykiu netikėtai išsprogdino talento slėpinį. Bet kaimo kapinaitėse, iškaišytose vienodais it kareivėliai kryžiais, šitam meilės altoriui nebuvo vietos, nes jis buvo ne toks, kaip visų. Neliko vietos ir kūrėjui. Kur tai matyta, kad be tėvų dešimties–trylikos metelių palikęs, vos pradinę baigęs ir išėjęs tik „zimagoro“ (kelių darbininko – aut.) mokyklą, staiga sukūrė nematytą stovylą ir apsišaukė arkitektu.
„Man piktieji žmnonės laimės pavydėjo, su didžia linksmybe prieglaudon lydėjo“, - eiliavo Šepka, kai giminių nesuprastas, aplinkinių pašiepiamas buvo apgyvendintas Vilkaviškio rajono Didžiavyžių senelių–invalidų namuose.
Antrasis prisikėlimas ir buvo tada, kai iš tų, pasak jo, „prakeiktų namų“ muziejininkams tarpininkaujant, išleistas, rinkosi atsiskyrėlio dalią kurti iš naujo. Prie žvakės ar spingsulės iš lajaus (iki 1976 metų grytelėje nebuvo elektros) medžio gėlėmis sužydo, paukšteliais sučiulbo „Zitos darželis“ (tuo laiku su drožėju bendravo, jį palaikė menotyrininkė Zita Žemaitytė).
Šitąjį, dar vieną drožtinį šedevrą, paskiau vadino „Paukščių baliumi“. Tuos paukštelius vis „sumedžiodavo“ svečiai – Šepka įdėdavo lauktuvių, paskui vėl „priperėdavo“ iš naujo, kad tas jo bolius neužkimtų be giesmininkų palikęs. Mylėjo jis ir sode čiulbančius, laukdavo parskrendančių, net žiūronus norėjo įsitaisyti paukščiams stebėti.
Tretįjį – laimingiausiąjį prisikėlimą – lėmė mažas takelis palei šulinį, kuriuo vieną rudens dieną atėjo Danutė. Jo Likimo moteris. Po septynerių metų bendrystės karūnuota jo paties išskobta, septyniomis saulėmis iškaišyta karūna.
Atminties tarpumečiai
Savaradis kūrėjas Anapusybėn iškeliavo, likus dvidešimt dvejiems metams iki jo šimtmečio. O pastarasis penkiolikmetis tapo jo ketvirtuoju – taurios atminties – prisikėlimu. Apgobtu moteriškos nuojautos subtilybėmis, nes visa tai sustygavo moterų duetas: muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė ir skyriaus vedėja Marijona Mieliauskienė, pagelbėjant visam Rokiškio krašto muziejaus kolektyvui.
Randantis rėmėjų iš Kultūros ministerijos, vietos valdžios, verslininkų tarpo. Taip 1994 metais pirmieji Liongino Šepkos konkurso laureatai – nūnai šviesios atminties Vanda Briedienė iš Biržų ir vilnietis Robertas Matulionis pradėjo medžio drožėjų varžytuvių maratoną, užtrukusį trylika metų. Per tą laiką laureatų galerijoje radosi 16 kūrėjų iš visų šalies regionų. Trejus metus – 1994, 1999, 2004 – premijuota po du.
Drožėjo vardo premija tapo savivaldybės prestižo ženklu, o Pandėlio seniūnija, Šepkos tėviškėnai, finansuodavo žiūrovų simpatijų premijas. Konkursinės parodos tapo savotiška lietuviškosios medžio skulptūros raidos mokykla. Kai kurie dalyviai išskirtinio Šepkos laureato vardo siekdavo net kelerius metus, bet nė vienas, kaip atkaklusis Lionginas, nepasitraukė iš pusiaukelės.
Žavėdamiesi mažosios skulptūros šepkiškais pasekėjais, muziejininkai subrandino dar vieną idėją – „parsikviesti“ į savąjį miestą ir monumentaliąsias. Parko gimimo idėją pirmiausia parėmė Kultūros ministerijos rėmimo fondas, palaikė savivaldybė, vėliau ir Panevėžio apskrities administracija, dar vėliau gauta lėšų iš parengtų projektų.
Per 7 drožėjų plenerus pasitaikė ir nesklandumų, ir trukdžių, bet medžio broliai ir vienintelė sesulė Vanda Umbrasienė iš Elektrėnų dirbo muziejaus kieme, gyveno jo patalpose, tarsi pasikrovę šepkiška kantrybe. Kūrė skulptūras ir keturi L. Šepkos premijos laureatai – anykštėnas Jonas Tvardauskas, biržietis Vidas Jatulevičius, o Adolfas Teresius iš Garliavos dalyvavo visuose septyniuose, iš kurių viename su sūnumi Dovydu, Saulius Lampickas iš Alytaus praleido tik vieną drožėjų sambūrį. Dar vienas įsimintinas plenerų bruožas, kad į porą jų buvo pakviesti keli moksleiviai, kuie mokėsi ir kūrė drauge su talento pateptaisiais.
Apie 60 skulptūrų parko erdvei įkvėpė gyvastį. Vienose – Šepkos gyvenimo atspindžių žymės – našlaitiška jo vaikystė; prie dekoratyvaus kero „besišnekučiuojantys“ jo tėvai; skulptūroje „Petras rytmetį ankstyvą“ įamžintas jo mylimiausias brolis.
O „Zitos darželis“, šių laikų meistro kūrinys, jau savaip žydi; ir paukščiukai šiuolaikėmis gaidomis „gieda“, o mediniai kareivėliai eina sargybą prie parko prieigų. Ant funkcionalių skulptūrų – meniškų suoliukų – mėgsta prisėsti pasivaikščiot išėję senjorai, pasikarstyti vaikučiai. O skulptūrų parką sumaniusiųjų viltyse – būsimųjų plenerų apmatai, kad jis būtų užbaigtas, pastačius šimtąją skulptūrą.
Šimtoji esatis
Dar sovietmečiu, keisčiausia, su Maskvos palaiminimu, režisierius Rimtautas Šilinis sukūrė filmą „Pasirašau – arkitektas“. Lietuviškieji klapčiukai, vietos valdžia, kuriai smalsos magnetu tapęs drožėjas buvo ideologinė rakštis, baiminosi, kad dar ekrane liks išgarsintas keistuoliškas jo gyvenimas.
Bet filmas gimė ir liko vienintelis, vizualinis įvertinimas, kurį pamatė ir pats drožėjas, recenzavęs trimis sakiniais: „Tai šitų pamatys visi... Tik aš – negražus... Ir senas...“ (Iš režisieriaus R. Šilinio prisiminimų – aut.). Metai iki mirties dar sulaukė ir Zitos Žemaitytės knygos „Lionginas Šepka“. Prieš devynerius metus jau be jo išėjo albumas „Šepka. Medžio drožyba“ su įvadiniu straipsniu.
O šimtojo jubiliejaus proga jį pažinusieji, supratusieji, vertinusieji, ir net naujoji karta, rokiškėnų šventu rūpesčiu išgirdusi apie medinį vieversį iš Lebedžių, sulaukė dovanos: laiškų ir atsiminimų knygos „Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka“.
Visi žinojo apie medžio paukštes, skraidinamas pas didžiąją gyvenimo meilę – Danutę, ir tik jiedu abudu, kiek laiškų paukščių skrido iš Vilniaus į Lebedžius ir atgalios. Kai D. Šepkienė, paskambinusi į muziejų, pasiūlė rašytinę dovaną ir paliepė parsivežti laiškus, muziejininkės nuvažiavo su rankinėmis, o grįžo su sunkia dėže, sutalpinusia 309, kuriuos, per septynerius metus iki sutuoktuvių, Šepka parašė savo šventajai mūzai. Sielos išpažintis, kasdienybės dienoraščiai, iškalbėti tarmiškai, su rašytinėmis klaidomis, bet tikri.
Juose – tikras Šepka, su vienatvės ir tikruoju – buities – šalčiu, su mylimuoju draugu – Danutės dovana – šuneliu Sargiu ir su savo tikruoju jausmu, nė vienoje eilutėje neįvardytu subanalėjusiu žodžiu meilė. Per rudens darganą ir žiemos užpustytu keliu jis su dviračiu 30 kilometrų keliaudavo į Kupiškį, kad išsiųstų laišką Danutei. Pandėlys buvo triskart arčiau, bet jis nekentė šitos atkarpos, nes ji priminė giliųjų, širdin įrėžtų, skriaudų vėžes.
Šitųjų laiškų neįmanoma atpasakoti – reikia perskaityti. Taupiai, it atsikandant po saldybės krislelį iš gabalinio cukraus kaladėlės. Šitą jausmų enciklopediją palydėjusi į skaitovų kelionę, našlė D. Šepkienė užsimena:
- Pamenu, rašė: „Kai atvažiuosi, tai neik keliuku, o eik takeliu pro šulinį. Ten auga gruodžiai (vėlyvos rudens gėles) – jie irgi nori pirmieji tave pasveikinti.“
Žemė buvo jau sukaustyta gruodo, o tos melsvos gėlės dar gyvos; ant stalo pamerkta gruodžių puokštė. Pagalvė apdėliota jų šakelėmis.
- Lionginai, ačiū. Manęs niekas taip gražiai nepasitiko, kaip tu ir gruodžiai.
- Galvojau apie tave ir labai laukiau“, - atsakė.