Liepsningoji liaudies kūryba, kurią paviršutiniškai pažįstame tango, bossa novos, salsos, sambos ir čia-čia-čia pavidalais, skirtingai negu daugelyje kitų kraštų, Lotynų Amerikoje liko nepaprastai gyvybinga, klestinti, puoselėjama ir tuo pačiu davė gyvybę naujiems žanrams akademinėje terpėje.
H.Villa-Lobos, A.Piazzolla, A.Ginastera ar ispanų kompozitorius J.Rodrigo (Ispanija nepriklauso Lotynų Amerikai geografiniu atžvilgiu, tačiau yra artima jos kultūrinė giminaitė) kūrė europietiškiems instrumentams, laikydamiesi kompozicinių normų bei dėsnių, bet jų muzika pulsuoja kitu laiku ir kita dvasia, negu visa šiauresnių šalių profesionalioji kūryba. Jos siela yra ritmas, paprasta bei veržli harmonija ir daina.
Tad neatsitiktinai atskleisti lotyniškosios muzikos žavesį pakviestas italų (dainingiausios tautos) gitaristas Emanuele Segre. Šis muzikas, lankęsis šių metų “Kristupo gitarose”, apstulbino festivalio publiką ne tik pirštų vikrumu, bet ir giliu, neįmanomai dainingu frazavimu bei nevalingai priverčiančia suklusti, smulkia juvelyrine niuansuote, štrichų įvairove.
Jis groja tarsi pasiryžęs kiekvieną jo skleidžiamą garsą paversti gražiausiu garsu šioje žemėje, ir jie, kiekvienas spindėdamas savo grožiu, lengvai sruvena nuostabių melodijų vėriniais. Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui bendradarbiavimas su šiuo muziku – nauja inspiracija, proga atrasti būdų paskleisti dar malonesnio, dainingesnio ir aistringesnio garso jūrą, apgaubsiančią klausytojus skaisčios Lotynų Amerikos saulės šiluma.