„Ką iš manęs jūs padarėt...“ Šita Vytauto Kernagio dainuojama Marcelijaus Martinaičio eilutė iš kompaktinės plokštelės „Akustinis“ šiandien skamba ne tik aktualiai, bet ir skaudžiau nei bet kada.
Kiek esu girdėjusi koncertų, dainuodamas „Severiutę“ – iš jos toji frazė – Vytautas paprastai daro įžangą. Vis jaučia būtinybę paaiškinti, kodėl jis, vyras, dainuoja moters vardu.
Klausytojas subtiliai įvedamas į poezijos supratimą. Artistas prisipažįsta, kad ir jį iš pradžių gluminęs dainavimas neva moters vardu. Tačiau poezija todėl ir yra poezija, kad, dainuodamas Severiutės vardu, iš tiesų tu dainuoji apie save, apie tave, apie mus.
Užtat kai koncertas priartėja prie dainų pagal Juozo Erlicko eiles, nebereikia aiškinti, kad V.Kernagis – ne santechnikas, o šūkis „Suplėšysim į gabalus“ visai nereiškia karo kolorado vabalams.
Poveikis ne vienai kartai
Ką iš jo mes padarėm? Koncertų vedėjas. Renginių vedėjas. Televizijos laidų vedėjas. Čia tos funkcijos, kurias jis pastaraisiais metais viešai daugiausia atlieka (nė už ką nerašysiu būtojo laiko).
Ir kai V.Kernagis pasirodo scenoje ar ekrane, esi visiškai tikras, kad bet kurią situaciją jis komentuos taktiškai, nebanaliai ir būtinai sąmojingai. Bus kultūringa ir linksma – koks retas derinys. Ir nebus barškesio vietoj žodžių.
O juk visa tai, ką žmogus gauna iš scenos ir kaip jis nuo to jaučiasi, priklauso režisūros sričiai. V.Kernagiui pavaldus šis menas.
Tobulas renginių ir laidų vedimas yra tik nedidelė dalis to, kas iš tiesų yra V.Kernagis – asmenybė ir kūryba, trunkanti jau daugiau nei tris dešimtmečius. Ir daranti poveikį ne vienai kartai.
(Vaizdas Vilniaus Katedros aikštėje per kažkurių metų Vasario 16-osios koncertą: paskelbiama, kad dainuos V.Kernagis, ir minia suūžia patenkinta. O du gal šešiamečiai pypliai irgi sureaguoja: Vytautas? Kernagis? Tas pats? Ir ima šokti pagal jo dainą.)
Platinama greta knygų
Koks reiškinys yra V.Kernagis, bent iš dalies galima suprasti iš kompaktinių plokštelių rinkinio, paties artisto ironiškai pavadinto „Klasika“.
Argi ne ironiška: baltame matiniame fone auksu blizga minėtas pavadinimas. Ir labai taiklu, kad plokštelės su V.Kernagio dainomis platinamos knygynuose.
Į penkias „Klasikos“ plokšteles V.Kernagis surinko jau anksčiau išleistus ir iki šiol klausomus įrašus: „Akustinį“, „Baltojo nieko daineles“, „Dainos teatrą“ ir dvigubą, beprotiškai išpopuliarėjusį albumą „Teisingos dainos“.
„Teisingos dainos“ pasiekė auksinį tiražą gal todėl, kad nuolat gyvas yra ir V.Kernagio „Akustinio“, ir nepamirštamo kabareto „Tarp girnų“, ir „Dainos teatro“ poreikis ir ilgesys, o ten kaip tik viskas ir buvo surinkta labai kompaktiškai.
Tačiau su „Klasika“ plokštelė po plokštelės klausytojas gauna visiškai nelauktą V.Kernagio spektaklį. Be abejo, tai jo kartos biografija.
„Prarastoji karta? Ne. Tai buvo nepaprasta karta. Karta, kuri gimė J.Stalino, augo N.Chruščiovo, brendo L.Brežnevo laikais, o vis tiek sulaukė Nepriklausomybės“, yra sakęs dainininkas.
Svarbiau šiandien ne tos šalies vairininkų pavardės, o kas kita: „Vilniuje niekas neskirstė žmonių pagal tautybę. Klausdavom, kokios muzikos klausaisi.
Ir humoro jausmas! Tiksliau – ironijos. Ir būtinai – autoironijos.
Ta ironija-autoironija, matyt, skiriamasis mūsų kartos bruožas. Kitaip gal nebūtume išlikę. Kai kurių, deja, jau nebėra. Su kai kuriais iki šiol susitinkame“.
Trykšta bendravimo energija
„Akustinio“ pradžioje sutinki V.Kernagį dar be ironijos šarvo. Kokio šarvo! Dainuodamas „Margi sakalai“ (Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis) arba „Nuo mano lango (Dalios Saukaitytės eilėraštis), jis iš viso be odos. Toks jautrumas.
Pažįstat V.Kernagį be ironijos? Paklausykit.
Čia jis atveria „tokį vienintelį vienišą tokį savo švelnumą“.
„Kas gi mane atpažins, kas gi mane atpažins, kad aš jau neatpažįstamas“.
Tik dabar pastebėjau šitą dainą – „Šviesų birželio vidurnaktį“ (M.Martinaičio eilėraštis). Viena švelniausių Vytauto dainų.
Tik dabar, išklausiusi visą „Klasiką“, pastebėjau kiekvienoje dainoje trykštančią Vytauto bendravimo energiją. Jis nedainuoja sau, savo monologo. Tai iš viso ne monologinis artistas.
Jo dainų klausydamasis nieko daugiau ir nedarysi. Tik klausysiesi. Dalyvausi. Kartais jausiesi it už pakarpos laikomas, kad klausytum ir dalyvautum, bet su V.Kernagiu būti yra gerai. Nieko iš tavęs neatima. Tik duoda.
Daugybėje dainų esama tokių vietų, kurios gal kitų artistų būtų laikomos „pragrojimais“, nes ten nėra žodžių, tik melodija. V.Kernagis ir tose vietose nepalieka klausytojų vien su gitaros garsais.
Savo balsu jis glosto, juokauja, dūksta, rėkia, daužo, liūdi, skraidina – tai ištisas balso kosmosas.
O po to sugrįžta prie paskutinės, svarbiausios eilutės. Ir ją sudainuoja visai nelaukta intonacija.
Jautrus poezijos kūriniui
Čia galima gražiai užrašyti, kad sukūręs dainas pagal D.Saukaitytės, M.Martinaičio, Sigito Gedos, Jono Strielkūno, Jono Mačiukevičiaus, Antano Vienažindžio eilėraščius, V.Kernagis pradėjo Lietuvoje dainuojamosios poezijos judėjimą, šiandien plačiai išsiskleidusį.
Bet daug įdomiau bus pastebėti, kaip jis keičiasi kiekvienoje dainoje, su kiekvienu poetu. Tampa kitoks, o nepritaiko vis kito poeto prie savo natūros.
Vadinasi, jis jautrus ne tik sau, bet ir kito kūrybai, laikui.
Šitaip ir yra rašoma kartos biografija. Nuo deginančio dramatizmo jaunystės metais iki ironiško lengvumo, puikiai suprantant, kad nėra kitos išeities – tiktai juokavimas absurdo karalystėje.
O dargi dainos vaikams – pagal S.Gedą. „Baltojo Nieko dainelėmis“ V.Kernagis tarsi paduoda ranką savo pirmajai muzikos mokytojai – Beatričei Grincevičiūtei, kuri buvo jo darželio Muzikos teta.
Buvo tokių laimingų vaikų – su tetos Bejos dainavimu. Po to – su dėdės V.Kernagio. Išsaugokim tai.
Skirtingų ritmų kaimynystė
O kai pasiilgsti sentimentų, ko labiausiai reikia? Aišku, V.Kernagio ištrauktos senutės „Širdelės“ su visais skambaliukais. Čia jau „Dainos teatras“ (nors kada V.Kernagio dainos buvo ne teatras?).
„Širdelė daužos, trokšta laimės jinai“ – kas dar moka taip šauniai priversti susigraudinti ir juoktis iš savo graudulio tuo pat metu?
Trokštu aš tos banalios laimės, aišku, trokštu. V.Kernagis žino. Ir nesišaipo.
Užtat per žargonišką šiandieną jis pereina tarsi kerziniais batais su „Žemutinių pilių švente“ (G.Kubiliaus muzika ir žodžiai). Taip, šita daina dar vadinama „Kancaru“.
O tiems, kurie gal gailisi lyriško akustinio V.Kernagio ar rauda, kad pasibaigė kabareto „Tarp girnų“ laikas, – šiurkštus „Kancaro“ atsakymas: „Tik man nereikia aiškint, kaip ką turiu daryti!“ Mušamųjų tratėjimas, žemų garsų ritmai. Tokia „Širdelės“ kaimynystė.
Dainos skamba pranašiškai
Anuomet buvo labai gaila, kad „Tarp girnų“ kartu su V.Kernagio konferansjė ir jo dainomis sukomės taip trumpai. Dabar gražu, kad artistas neužsiliko nė viename savo pripažinimo etape.
Sutikite, kad sarkastišku sąmoju iš proto varė, gyventi padėjo ir „Saugok sveikatą“, ir „Skraidančio dramblio klausimas dviem silkėms, į kurį žino atsakymą tiktai troleibuso konduktorius“ (šių dainų autorius – Olegas Zacharenkovas) ir visa J.Erlicko „graži panorama“.
Klausaisi tų penkių kompaktinių plokštelių ir suvoki, kad iš tiesų V.Kernagio dainos dalyvavo tavo gyvenime gausiai, tiesiogiai ar neakivaizdžiai.
Dabar dauguma jų skamba net pranašiškai – lyg tas dainuojantis žmogus jau kadaise būtų žinojęs daug daugiau už tave, šiandien jo klausantį.
„Man gaila, kad jau nebegaila, ir liūdna gert vyną“ – šitas M.Martinaičio eilutes girdžiu tik V.Kernagio intonacijomis (daina „Ir vėl neturiu mylimosios“). Įrašyta 1977 metais!
Tų pranašysčių – kone kiekvienoje dainoje, o metaforas skaityti lietuvių teatro publika moka. Todėl nieko nuostabaus, kad V.Kernagio dainų rinkinys „Klasika“ savo klausytojų laukia ne tarp kitų kompaktinių plokštelių, o tarp knygų.
Išsirengė į tikrą pavasarį
O dabar vėl sunku. Bijome prarasti šitą žmogų, pasitraukusį „išsilaižyti žaizdų“. Juk tai jo žodžiai, ne iš dainos, o iš interviu: „Nepaisant viso šito buvimo scenoje: spindesio, svetimų liaupsių arba keiksnojimų, scenos, populiarumo, esu labai uždaras žmogus.
Mūsų karta yra vieniši vilkai, kurie, kai jiems bloga, nevaikšto, nesiskundžia, nesiguodžia. Jie vieni išsilaižo savo žaizdas ir tik tada pasirodo žmonėms“.
Kalbėta, žinoma, ne apie fizinius dalykus.
Sutrikusiems dėl V.Kernagio pasitraukimo – jo „teisinga“ daina pagal Jacques'o Preverto eilėraštį „Baladė apie dvi sraiges“. Jos gi išsiruošė „į mirusio lapo laidotuves“, o kai atėjo – „jau buvo tikras pavasaris“.
Frazę apie tikrą pavasarį V.Kernagis kartoja tris keturis kartus, taip pat ir apie linksmas spalvas – „gyvenimo ir džiaugsmo“.
Gyvenimo ir džiaugsmo – štai ko pilna „Klasikoje“. Štai kas yra V.Kernagis visus savo kūrybos dešimtmečius.