- Kaip susidomėjote tautiniais šokiais?
-Esu iš Panevėžio. Ten yra toks dainų ir šokių ansamblis „Pynimėlis“. Jis buvo įkurtas dar 1986 metais. Ansamblyje yra aštuonios šokėjų grupės. Iš viso šokėjų ir muzikantų yra 420. Vadovauja ansamblio meno vadovas – Ričardas Bakanauskas.
Nuo to viskas ir prasidėjo. Šokau dar vaikas būdamas. O po to ir Vilniuje įsteigėme savo ansamblį “Vilniaus Pynimėlį”.
- Kokio amžiaus žmonės dalyvauja jūsų veikloje?
- Šokėjai - nuo devyniolikos iki trisdešimties. Vyriausiems - po 32 ar 33 metus, o šokti dauguma pradėjo būdami septynerių aštuonerių. Kai baigėme mokyklą, visi išsiskirstėme po skirtingus miestus. Daugelis atsidūrė Vilniuje. Kiekvieną pusmetį, kartais kartą į metus susitikdavome, pasilinksmindavome. Dauguma is mūsų šoko kituose Vilniaus kolektyvuose.
Pamenu, kažkada mieste sutikau vieną seną šokėją. Pasišnekėjome ir kažkaip paklausiau, kodėl mums nesusirinkus pašokti? Skambinome visiems, raginome ateiti. Pavyko. Susirinkome dar tą pačią savaitę. Linksmas vakaras buvo. Tačiau iškilo ir rūpesčių. Prireikė vadovo. Vadovas tapo vienas mūsų senas šokėjas. Bet neturėjome, kur repetuoti.
Teko pusmetį ieškoti salės. Vilniuje labai trūksta tokių salių, dauguma jų yra užimtos. Tada pradėjome šokti rimčiau. Pradžioje tik po truputį, kol įsivažiavome. Mūsų startas buvo 2005-ųjų sausio vienuoliktąją dieną.
- Kur koncertuojate?
- Surengėme koncertą Vilniaus “Jaunimo centre”. Teko skolintis drabužių, nes savų dar neturėjome. “Žvangulis” iš Baisiogalos mums pagelbėjo. Jie buvo mūsų muzikantai. Labai mums padeda ir Panevėžio “Pynimėlis”.
Būtent po to koncerto nusprendėme, kad mums reikia šokiais užsiimti rimtai. Įsteigėme viešąją įstaigą. Reikėjo paramos, bent jau tam, kad drabužius pasisiūti galėtume.
Dokumentus tvarkyti pradėjome 2006-ųjų sausį. Tik steigėjų reikėjo trijų. Tokia tvarka, kai nori viešają įstaigą įsteigti.
Neseniai nutiko labai įdomus dalykas. Panevėžio “Pynimėlio” vadovas R.Bakanauskas pasiūlė važiuoti į Italiją. Ten į tarptautinį festivalį suaugusiųjų tautinių šokių kolektyvai rinkosi. Ėmėme ir pabandėme. Tikrai nesigailėjome, nuostabi kelionė buvo.
Su mumis vyko ir du Australijos lietuviai, kurie čia, Lietuvoje svečiavosi. Seniai, dar nuo tų laikų, kai Panevėžy šokom, draugavome su Australijos tautinių šokių kolektyvu. Taip atsirado tradicija kiekvieną kartą vykstant į kelionę pasikviesti užsienio lietuvių. Per kelionę daug pamatėme. Kolektyvas į tautinius šokius pradėjo žiūrėti dar rimčiau. Kartais sunku, nes esame jauni, vieni dirba, kiti studijuoja, kartais pritingi.
Organizacinė veikla teko man ir vienam mano draugui. Vienas iš mūsų trijų turėjo būti traktuojamas kaip direktorius, vadovas. Jis turi dokumentus tvarkyti. Tą atsakomybę prisėmiau aš. Kartais galvoju, kad be reikalo (juokiasi).
- Koks yra mėgstamiausias jūsų šokis?
- Tokio nėra. Tiksliau - visi mėgstamiausi. Galbūt yra tokių, kurie mažiau patinka, bet taip nutinka tik retai.
- Iš ko sulaukiate daugiausia dėmesio?
- Tėvų, draugų ir giminių. O jei rimčiau, tai labai priklauso nuo to, kokie žiūrovai stebi mūsų pasirodymus.
- Kokie ateities planai?
- Planų mes turime labai labai daug. Pirmasis - iki Naujųjų metų surengti koncertą. Ilgas turėtų būti. Norėtume suburti savo muzikantus, nupirkti instrumentų. Nesmagu kiekvieną kartą skolintis. Taip pat reikia išspręsti problemas dėl salės.
Koncertuosime per Vasario 16-ąją. Taip pat norime išsinuomoti autobusą savaitgaliui ir aplankyti Lietuvos kaimus, miestelius. Užsuktume į senelių namus, pakoncertuotumėme.
- Kodėl nusprendėte šokti būtent tautinius šokius?
- Pradėjau vaikystėje, šokau šokau ir nebegalėjau sustoti. Ir neketinu.
- Iš kur gaunate pinigų savo veiklai?
- Turime susiorganizuoti patys. Kiekvieną mėnesį susimetame po tam tikrą pinigų sumą ir nuomojamės salę. Už savo pinigus dažniausiai ir keliaujame. Be to, koncertuojame privačiuose renginiuose, o visa kita – kūryba. Tačiau greitai oficialiai būsime Vilniaus savivaldybės šokių grupė, tad piniginių rūpesčių sumažės.