Vilniaus paveikslų galerijoje veikia žymiausio XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotomenininko Jano Bulhako retrospektyvinė kūrybos paroda „Janas Bulhakas – fotografikas“. Pirmą kartą Lietuvoje galima išsamiai apžvelgti reikšmingą lietuvių kultūros paveldą – meninę fotografiją.
J.Bulhakas (1876-1950) yra tikras Vilniaus metraštininkas. Perėjęs miestą skersai ir išilgai, jis atliko milžinišką darbą – įamžino daugybę prieškario Vilniaus vaizdų.
Fotografas yra sakęs: „Gyvenau kaip apkerėtas, atitrūkęs nuo viso gyvenimo, net nuo paties savęs. Dirbau karštai ir pergalingai, stengdamasis negalvoti apie nieką kitą“.
Giminės padėka menininkui
Net 446 kūrinių ekspozicija yra sudaryta iš Varšuvos, Lodzės, Krokuvos, Vroclavo muziejų, Lenkijos fotomenininkų sąjungos, LDM, Vilniaus dailės akademijos, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus, Bulhakų ir Ruszczycų šeimos archyvų.
Per parodos atidarymą Varšuvos nacionalinio muziejaus direktorius Ferdinandas Ruszczycas sakė: „Mano senelis dailininkas Ferdinandas Ruszczycas draugavo su J.Bulhaku, kuris dažnai atvykdavo į šeimos dvarą Bohdane.
Matydamas čia, šios parodos atidaryme, J.Bulhako anūką Bohdaną Bulhaką, leidžiu sau teigti, kad ši paroda yra simbolinė Ruszczycų giminės padėka Bulhakų giminei. Kita vertus, tai sėkminga Varšuvos nacionalinio muziejaus ir LDM bendradarbiavimo tąsa“.
Originalai ir nuopelnai
J.Bulhakas vadino save fotografiku, kitaip tariant, fotomenininku, ir siekė, kad fotografija taptų pripažinta ir įvertinta profesionalaus meno sritimi.
Jis išplėtojo šio meno teoriją, įkūrė pirmąją profesionalią Vilniaus fotografijos mokyklą ir jai vadovavo, paskelbė per 100 istorinių, teorinių straipsnių, išleido fundamentalias fotografijos teorijos studijas.
J.Bulhakas vadovavo 1919 m. Vilniaus Stepono Batoro universitete įsteigtai Meninės fotografijos katedrai, kuri ir tapo pirmąja profesionalaus fotografijos meno mokykla.
Menininko iniciatyva Vilniuje susibūrė pirmosios fotografų organizacijos: 1927 m. Vilniuje įkurta Fotografijos mėgėjų draugija ir Vilniaus fotoklubas.
Parodoje matomas visas J.Bulhako kūrybos pjūvis: Vilniaus vaizdai, etnografinio žanro fotografijos, peizažai, portretai, pokario nuotraukos. Visi rodomi darbai yra originalai.
Vaikui buvo kankynė
Vilniuje gimęs J.Bulhako anūkas Bohdanas Bulhakas sakė: „Mano senelio draugystė su F.Ruszczycu, kuris buvo baigęs Peterburgo dailės akademiją, dalyvavęs garsios rusų menininkų grupės „Meno pasaulis“ parodose, turėjo daug įtakos seneliui ir estetinių pažiūrų, ir karjeros atžvilgiu“.
Pasak šeimos legendos, J.Bulhakas pradėjo fotografuoti apie 1905 m. atsitiktinai paėmęs fotoaparatą, kurį vardinių proga gavo jo žmona.
B.Bulhakas prisiminė, kaip, būdamas penkerių, išėjo su savo seneliu fotografuoti: „Tai man, mažam vaikui, buvo didžiausia kankynė, nes senelis daug vaikščiojo, ilgai rinkosi motyvus ir visą dieną fotografavo. Prisimenu pasakojimus apie didžiulį gaisrą per karą, kai sudegė didžiulis jo dokumentų ir fotografijų archyvas, dėl kurio senelis labai išgyveno.
Jis mėgdavo fotografuoti peizažus, per dieną padarydavo daugiausia dvi fotografijas. Taip mirtis jį ir užklupo – fotografuojantį gamtoje“.
Eina ta pačia gatve
Projekto kuratorė fotografijos istorikė Margarita Matulytė pasakojo: „Yra daugybė asmeninių sentimentų, kuriuos patyriau rengdama parodą. Skubėdama organizaciniais reikalais per Užupį pagalvojau, kad einu ta pačia gatve, kuria prieš šimtą metų savo kūrinius parodyti draugui F.Ruszczycui nešė J.Bulhakas“.
Anot M.Matulytės, tik J.Bulhako dėka šiandien galime kalbėti apie profesionalią fotografijos meno mokyklą Lietuvoje, kuri buvo septintoji Europoje.